Edita Stein, viena žinomiausių dvidešimtojo amžiaus moterų – žydė, ateistė, filosofė, krikščionė, karmelitė, mistikė ir kankinė – 1922 metų sausio 1 d., katalikų Bažnyčioje priėmė krikštą. Šis įvykis kardinaliai pakeitė vokiečių filosofės ir moters teisių aktyvistės Editos Stein gyvenimą.
Įstojusi į karmelitų vienuolyną, kuriame priėmė Šventojo Kryžiaus Teresės Benediktos vardą, Edita Stein per Holokaustą žuvo kaip žydė ir kaip katalikė kankinė. Po mirties Edita Stein buvo Katalikų Bažnyčios pripažinta kankine ir šventąją, vėliau jai suteiktas Europos dangiškosios globėjos vardas.
Vokietijos žydų šeimoje augusi mergaitė labai ankstyvoje jaunystėje sąmoningai suvokė, kad svarbiau būti geru, nei gudriu. Būdama keturiolikos metų prisipažino esanti ateiste. Viską pakeitė krikštas 1922 m. sausio 1 d.
Gerokai prieš susižavėjimą krikščionybe, Edita studijavo filosofija pas fenomenologą Edmundą Husserlį, tapo jo asistente, tačiau rašant daktaratą ją ištiko gili vidinė krizė, buvo kankinama minčių apie savižudybę. Naujų gyvenimo impulsų gavo per susitikimą su kitu atsivertusiu filosofu ir ypač su jo tikinčia žmona. Edita prisipažino, jog tuomet „sužlugo jos netikėjimas, sušvito Kristus Kryžiaus slėpinyje“. Kartu sužlugo jaunos mokslininkės filosofinio akademinio gyvenimo planai. 1921 m. Edita perskaitė Karmelio reformatorės šv. Teresės Avilietės autobiografiją ir tik tada įsitikino galop atpažinusi tiesą: pasibaigė ilgai trukęs tikrojo tikėjimo ieškojimas. Edita Stein priėmė krikštą ir nuo tada stengėsi kitiems padėti atrasti tikėjimą. Dešimtmetį dėstė tikėjimo klausimus, vertė į vokiečių kalbą šv. Tomo Akviniečio tekstus, dalijosi žiniomis paskaitose per radiją, tačiau 1933 metais, kaip žydų mokslininkė, ji buvo nacių priversta nutraukti veiklą. Po ilgo dvejojimo įstojo į kontempliatyvaus gyvenimo karmelitų vienuolyną Kelne, tapo vienuole seserimi Šventojo Kryžiaus Teresė Benedikta, tačiau po kelerių metų dėl nacių persekiojimų turėjo išvykti į saugesnę vietą Olandijoje, kur tęsė ankstesnius darbus: rinko medžiagą apie karmelitų reformatorių šv. Kryžiaus Joną, parašė garsiausią savo veikalą „Baigtinė ir amžina būtis“, davė amžinuosius vienuolinius įžadus. Sekdama jos pavyzdžiu į karmelitų vienuolyną įstojo ir jos sesuo. Tačiau 1942 metais abi buvo gestapo suimtos kartu su kitais 242 katalikybę priėmusiais Olandijos žydais. „Eime, vykstame kentėti už savo tautą“ – pasakė Edita savo seseriai Rosai Stein. Išvežta į Aušvico mirties lagerį, Edita Stein 1942 metų rugpjūčio 9 dieną buvo nužudyta dujų kameroje.
Mąstydama apie individualų tikėjimo kelią, Edita Stein patikino, jog „reikia toli nukeliauti, kad būtų galima pasiekti gyvenimą Dievo rankose ir iš Dievo rankų“. Tačiau tikėjimui „pakanka vien Dievo“.
Apie pasitikėjimą Dievu Edita Stein sako, jog „visa priklauso tik nuo to, ar turi žmogus savo tyliosios erdvės terpę, kurioje galėtų bendrauti su Dievu taip, tarsi aplink nebūtų nieko kito, ir tai daryti kasdien“. Samprotaudama apie vidinę maldą, karmelitų šventoji tvirtino, jog „malda yra ne kas kita, kaip pabuvoti pas draugą, su kuriuo dažnai susitinkame, norėdami vieni pabūti pas jį, nes esame tikri, jog jis mums myli“.
1998 m. Edita Stein – Šv. Kryžiaus Teresė Benedikta paskelbta Bažnyčios šventąja, po metų, kartu su šv. Brigita Švede ir šv. Kotryna Sieniete paskelbta Europos dangiškąja globėja. Šv. Edita Stein minima kaip tiltų tiesėja tarp krikščionių ir žydų. (SAK / Vatican News)
