Penktadienio rytą Šventasis Tėvas ir Vatikano institucijų darbuotojai klausėsi trečiosios popiežiaus namų pamokslininko kardinolo Raniero Cantalamessa OFM cap. adventinės meditacijos.
Paskutinėje šių metų advento meditacijoje, jau tik savaitei likus iki Kalėdų, popiežiaus namų pamokslininkas komentavo šv. Pauliaus Laiško galatams žodžius: „Atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters“ (Gal 4, 4).
Išganymo istorijoje Marija pasirodo kaip moteris, kuri atkartoja ir pratęsia tą vaidmenį, kuris buvo skirtas Ievai, visų gyvųjų motinai. Jos pasirodymas nėra trumpalaikis ir marginalus. Šios moters vaidmuo – tai per visą Bibliją besitęsiančios tradicijos kulminacija. Ji – ir Senojo Testamento Siono dukra, įkūnijanti visą Izraelio tautą, ir Apokalipsės moteris, apsisiautusi saule, su mėnuliu po kojomis, simbolizuojanti Bažnyčią. Pamokslininkas atkreipė dėmesį, kad Jėzus savo motiną Mariją vadina moterimi. Taip jis į ją kreipiasi ir Kanos vestuvėse, ir į stovinčią prie kryžiaus. Sunku, netgi neįmanoma neįžvelgti ryšio tarp tikrosios moters, kuri yra Marija, ir simbolinės moters, kuri yra Bažnyčia.
Panašiai ir šios moters motinystę mes suprantame dviem lygmenimis: kaip kūniškai Jėzų pagimdė Marija, taip dvasiškai jį turi gimdyti Bažnyčia ir kiekvieno tikinčiojo siela. Ką turime daryti, kad taptume motinomis dvasine prasme? Tai paaiškina pats Jėzus, sakydamas, kad jo motina yra tas, kuris klausosi Dievo žodžio ir jį vykdo (plg. Lk 8, 21). Kardinolas R. Cantalamessa pridūrė, kad toks dalyvavimas dvasinėje Marijos ir Bažnyčios motinystėje reikalauja konkretumo – ne tik vidinio, bet ir išorinio regimo atsivertimo, gyvenimo ir įpročių transformacijos. O tam visų pirma reikia nutildyti triukšmą mūsų viduje, nurimti, netrokšti visada būti laimėtojais, iš kaltintojų tapti savo brolių gynėjais, atsiminti ir tuos dalykus, dėl kurių kiti turi teisę mums priekaištauti. (jm / Vatican News)
