Popiežius Pranciškus, Jorge Mario Bergoglio, jau devintą gimtadienį švenčia Vatikane, kaip Romos vyskupas.
Šventasis Tėvas visada labai paprastai švenčia savo gimtadienį, jokių minėjimų šia proga nebūna. Kaip vieną kartą išsitarė pats Pranciškus, šią dieną jis su dėkingumu atsimena savo tėvus, brolius ir seseris, jam labai brangią močiutę.
Jorge Mario Bergoglio gimė 1936 m. gruodžio 17 d. Argentinos sostinėje Buenos Airėse, imigrantų iš šiaurės Italijos šeimoje. Pagal išsilavinimą jis yra chemikas. Tačiau palikęs darbą laboratorijoje, 1958 m. jis įstojo į Jėzaus Draugiją; prieš 52 metus – 1969 m. gruodžio 13 d. – buvo įšventintas kunigu. Sunkiais diktatūros laikais jis ėjo Argentinos jėzuitų provinciolo pareigas; 1992 m. buvo paskirtas Buenos Airių arkivyskupijos vyskupu pagalbininku, 1998 m. – arkivyskupu, o 2001 m. jam buvo suteiktas kardinolo titulas. 2013 m. kovo 12–13 d. vykusioje konklavoje jis buvo išrinktas Romos vyskupu. Jis yra pirmasis argentinietis ir pirmasis jėzuitas tapęs popiežiumi, taip pat pirmasis popiežius pasirinkęs Pranciškaus vardą.
Bažnyčia turi būti nuolatinėje misijos būsenoje. Tam reikia atsisakyti inercijos, patogaus įsitikinimo, kad „mes visada taip darėme“ ir drąsiai bei kūrybingai atsilepti į vis naujus laiko ženklus, rašė popiežius pirmajame savo dokumente – 2013 m. paskelbtame apaštališkajame paraginime „Evangelii gaudium“. „Kai siekiame grįžti prie šaltinių ir atkurti pirminį Evangelijos naujumą, tuomet atsiranda ir naujų būdų, kūrybinių metodų, kitų išraiškos formų, ženklų ir žodžių, kurie ką nors reiškia dabartiniam pasauliui.“
Vienas tokių mėginimu iš Evangelijos perspektyvos žiūrėti į aktualias dabartines problemas buvo 2015 m. paskelbta enciklika „Laudato si’“ – pirmasis Bažnyčios istorijoje tokios svarbos dokumentas, skirtas ekologijos tematikai. Nuo pat pontifikato pradžios Pranciškus daug dėmesio skyrė migracijos problemoms, Italijos Lampedūzos saloje meldėsi už Viduržemio jūroje žūstančius migrantus, du kartu (2016 m. ir šiemet) aplankė Lesbo salos pabėgėlių stovyklas, daugybe progų vyriausybes ragino priimti ir integruoti nuo karų, kitų negandų ir skurdo bėgančiu žmones, o tikinčiuosius – matyti juose savo brolius ir seseris. 2019 m. Abu Dabyje popiežiaus Pranciškaus ir didžiausio musulmonų sunitų religinio autoriteto imamo Ahmado al Tayyebo pasirašytas dokumentas apie žmonių brolybę ir taikų sambūvį pasaulyje griauna pastaraisiais dešimtmečiais tarp krikščionių augusios islamofobijos, o tarp musulmonų – christianofobijos, pagrindus. Mokymas apie visos žmonijos šeimos prigimtinį artumą išplėtotas prieš metus paskelbtoje enciklikoje „Fratelli tutti – apie brolystę ir socialinę draugystę“. Popiežius Pranciškus nuo pat pontifikato pradžios siekia, kad niekas niekada Bažnyčioje netoleruotų ir nedangstytų seksualinių nusikaltimų, kurie sužalojo daugybę nuketėjusių žmonių gyvenimų ir dar daugiau žmonių papiktino, atstūmė nuo Bažnyčios.
To paties, pirmajame dokumente „Evangelii gaudium“ užsibrėžto tikslo popiežius siekia ir dabar kviesdamas visą Bažnyčią į Sinodo kelionę. Tai irgi „siekimas grįžti prie šaltinių ir atkurti pirminį Evangelijos naujumą“, dalyvaujant visai tikinčiųjų bendruomenei, panašiai kaip jau prieš šešis dešimtmečius siekta per Vatikano II susirinkimą, kuris labai atnaujino Bažnyčią, bet turbūt ne tiek, kiek norėjo susirinkimo dalyviai. (jm / Vatican News)
