Grįždamas iš apaštališkosios kelionės, iš Atėnų į Romą skrendančiame lėktuve popiežius Pranciškus kiek daugiau kaip pusvalandį kalbėjosi su kartu keliavusiais žurnalistais, atsakė į jų klausimus apie katalikų ir ortodoksų dialogą, apie migraciją, demokratijos krizę ir daug komentarų sulaukusį Europos Sąjungos dokumentą dėl termino „Kalėdos“ vartojimo.
Atsakydamas į klausimą apie pakartotą atsiprašymą už katalikų klaidas, popiežius patikslino, kad jis visų pirma prašė atleidimo už visa tai, kas skaldo, kas trukdo brolystei. O tai apima ir senas istorines klaidas, ir graikų nacionalinio judėjimo nepalaikymą dvidešimtojo amžiaus pradžioje. Popiežius pridūrė, kad ir šiandien yra už ką atsiprašyti – už papiktinimą, kurio priežastis yra nesugebėjimas spręsti migrantų dramos, daugybė jūroje nuskendusių žmonių. Popiežiaus taip pat buvo klausiama, ar jis ketina susitikti su Maskvos patriarchu. Pranciškus atsakė, kad apie tokį susitikimą galvojama, kad ir netgi jis pats galėtų nuvykti į Maskvą. „Brolio pokalbiui su broliu protokolai nereikalingi. Nesvarbu, ar tai Kirilas, ar Chrizostomas, ar Jeronimas – kai broliai susitinka kalba atvirai, tiesiai į akis, bet kaip broliai.“
Atsakydamas į klausimą apie Europos Sąjungos dokumentą dėl Kalėdų, popiežius jį pavadino anachronizmu. Istorijoje buvo diktatūrų, kurios siekė panašių tikslų – Napoleonas, nacizmas, komunizmas. Tačiau tai neišliko. Matydami tokius ketinimus, turime sugrįžti prie Europos tėvų kūrėjų idealų, vienybės ir didybės idealų, ir saugotis, kad neskatintume ideologinės kolonizacijos, nes tai gali supriešinti šalis ir pražudyti Europos Sąjungą. Europos Sąjunga turi gerbti kiekvienos šalies savitumą, šalių įvairovę ir nesiekti jų suvienodinti.
Demokratija yra lobis, civilizacijos turtas, ir ji turi būti saugoma. Vienas didžiausių pavojų yra populizmas. Galvoju apie didįjį dvidešimtojo amžiaus populizmą, koks buvo nacizmas, kuris skelbė, kad gina nacionalines vertybes, bet naikino demokratiją, naikino žmonių gyvybes, tapo žiauria diktatūra. Būkime atsargūs, kad šiandien vyriausybės nenukryptų į tokį populizmą, įspėjo popiežius.
Toliau popiežiaus pokalbyje su žurnalistais pereita prie migracijos krizės prie rytinių Europos Sąjungos sienų. „Tiems žmonėms, kurie stabdo migraciją uždarydami sienas, kurie stato užtvaras su spygliuota viela, norėčiau pasakyti: „Atsimink laikus, kai tu buvai migrantas, ir kiti nenorėjo tavęs įsileisti. Tu bėgai iš savo šalies, o dabar tu nori statyti sienas“. Kas stato sienas – praranda istorijos nuovoką, savosios istorijos prasmę, užmiršta, kad jis pats buvo įkalintas kitoje valstybėje. Tie, kas stato sienas, bent jau didelė jų dalis, turi šią patirtį – yra patyrę nelaisvę. Jūs galėtumėt paprieštarauti, kad vyriausybės turi vykdyti savo pareigas, turi valdyti. Kaipgi valdyti, kai užplūsta tokia migrantų banga? Aš atsakau: kiekviena vyriausybė turi pasakyti, kiek pabėgėlių gali priimti. Kiekviena vyriausybė turi žinoti, kiek gali. Tačiau migrantus reikia priimti, palydėti, skatinti ir integruoti. Jei viena šalis negali priimti daugiau, turi kalbėtis su kitomis šalimis, siekti, kad kitais migrantais pasirūpintų. Čia ir glūdi Europos Sąjungos svarba“, – kalbėjo Šventasis Tėvas.
Galiausiai popiežiaus klausta apie neseniai Prancūzijoje paskelbtą ataskaitą, iliustruojančią nepilnamečių išnaudojimo mastą per pastaruosius kelis dešimtmečius. Taip pat paklausta, kodėl jis taip greit priėmė Paryžiaus arkivyskupo Michelio Aupetit atsistatydinimą. Pranciškus atsakė, kad interpretuojant praeities faktus reikia naudoti tos epochos, o ne mūsų dienų hermeneutiką. Prieš septyniasdešimt ar šimtą metų įvykdyti nusikaltimai yra brutalūs ir jie negali būti niekaip teisinami. Tačiau reikia atsiminti, kad pasaulis tuo metu buvo kitoks, negu šiandien. Tais laikais Bažnyčia manė, kad nereikia jų viešinti. Panašiai elgėsi ir šeimos. Šiandien mes sakoma, kad jokiu būdu negalima slėpti. Tačiau interpretuodami tuos faktus, turime atsiminti, kad tos epochos hermeneutika buvo kitokia, negu mūsų epochos.
O kalbant apie Aupetit atvejį, sakė Pranciškus, tai aš jūsų klausiu: ką jis tokio blogo padarė, kad turėjo atsistatydinti? Jei nežinome, kuo jis kaltinamas, tai negalime ir teisti. Kas jį nuteisė? Viešoji nuomonė, kalbos. Mes nežinome, ką ji iš tiesų padarė, kaip jis nusižengė šeštajam įsakymui. Tačiau, kai visi kalba, kai šurmulys intensyvėja, nukenčia žmogaus geras vardas. Jis jau nebegali toliau vykdyti savo pareigų ne dėl to, kad nusidėjo – Petras, aš ir tu esame nusidėjėliai – bet dėl to, kad prarado gerą vardą. Dėl to ir priėmiau jo atsistatydinimą. Jis buvo paaukotas ne ant tiesos, bet ant veidmainystės altoriaus, sakė popiežius. (jm / Vatican News)
