Popiežius Pranciškus lapkričio 23 d. pasiuntė žinią Popiežiškosios kultūros tarybos nariams, kurie pastarosiomis savaitėmis ėmėsi sunkaus klausimo apie žmogaus sampratą šiandien, kai radikaliai suabejota pačia žmogaus prigimtimi. Nepakanka kritikuoti, reikia naujos sintezės, pažymi popiežius.
Pasak Pranciškaus, jį palietė Popiežiškosios kultūros tarybos susitikimo akcentas – „humanizmas yra būtinas“. Iš tiesų mums reikia ne vien naujų ekonominių programų ar naujų priemonių prieš virusą, bet ir naujos humanistinės perspektyvos. Pandemija, sukrėtusi mūsų socialinius ir ekonominius modelius, paveikusi darbą ir socialinius ryšius, šį poreikį dar labiau išryškino. Mums reikia naujos humanizmo sampratos, kuri remtųsi bibliniu Apreiškimu, būtų praturtinta klasikine tradicija, taip pat skirtingų kultūrų apmąstymais apie žmogaus asmenį.
Popiežius Pranciškus priminė diskusiją apie humanizmą praėjusio amžiaus viduryje, tuomet Paulius VI humanizmą apibūdino taip: „Žmogumi tapusio Dievo religija susidūrė su Dievu tapusio žmogaus religija“. Jis kalbėjo apie materialistinę, transcendencijai uždarą žmogaus sampratą, priešinamą krikščioniškai žmogaus sampratai. Vis dėlto Paulius VI nepuolė to smerkti, bet pasirinko gerojo samariečio nuostatą, kuria vadovavosi visas Vatikano II Susirinkimas: žvelgti su simpatija, su atjauta, ištiesti ranką, kviesti naujam humanizmui.
Praėjus šešiasdešimčiai metų minėtasis humanizmas, kaip ir susiję totalitariniai režimai, jau yra tik praeities atminimas, beveik pamirštas, nustelbtas naujų pokyčių – informacinių technologijų revoliucijos, neįtikėtinos mokslo pažangos. Tačiau klausimas lieka tas pats – kas yra žmogus, kas yra žmogiška būtybė?
Vatikano II Susirinkimas vyko laikotarpiu, kai krikščioniškas, transcendencijai atviras humanizmas susidūrė su materialiu ir imanentišku požiūriu į žmogų. Vis dėlto abi žmogaus sampratos dalijosi bendra baze, jų žvilgsnis į kai kuriuos esminius su žmogaus prigimtimi susijusius klausimus sutapo.
Šiandien to nebėra dėl vadinamojo dabartinės kultūros takumo. Dabar yra takumo epocha. Bet ir joje Susirinkimo konstitucija Gaudium et spes turi ką pasakyti. Ji primena, kad Bažnyčia turi ką duoti pasauliui, skatina mus pripažinti ir įvertinti, su pasitikėjimu ir drąsa, intelektalinius, dvasinius, materialius jos laimėjimus įvairiose pažinimo srityse.
„Šiandien veikia revoliucija – taip, revoliucija – kuri paliečia esminius žmogaus egzistencijos mazgus ir reikalauja kūrybingų minties ir veikimo pastangų. Abiejų. Struktūriškai kinta būdai suprasti gyvybės pradžią, gimimą ir mirtį. Suabejota žmogaus specifiškumu kūrinijos visumoje, jo išskirtinumu, palyginti su kitais gyvūnais, net su mašinomis. Tačiau negalime apsiriboti vien neigimu ir kritika. Greičiau turėtume permąstyti žmogiškos būtybės buvimą pasaulyje humanistinės tradicijos šviesoje: kaip gyvybės tarno, o ne šeimininko, kaip bendrojo gėrio kūrėjo per solidarumą ir atjautą“, – sakė popiežius Pranciškus.
Jis priminė savo pirmtako, Benedikto XVI, konstatavimą, jog greta žmogaus gyvenimui fundamentalaus Dievo klausimo šiandien keliamas klausimas apie patį žmogų ir jo tapatybę. Ką šiandien reiškia būti vyru ir moterimi, vienas kitą papildančiais asmenimis, pašauktais santykiui? Kas žmogų daro nepakartojamą ir išskirtinį, palyginti su mašinomis ir kitomis gyvūnų rūšimis? Koks jo transcendentinis pašaukimas? Kokia socialinių santykių su kitais asmenimis kilmė?
Šventasis Raštas pasiūlo egzistencines koordinates, leidžiančias apibrėžti žmogiškos būtybės antropologiją santykyje su Dievu, santykių tarp vyro ir moters kontekste, santykyje su vieta ir erdve. Biblinė antropologija, kalbėdamasi su graikų ir lotynų mintimi, pagimdė kilnią sampratą apie žmogišką būtybę, apie jos pradžią ir paskirtį, apie žmogaus būdą gyventi šioje žemėje. Senosios ir biblinės išminties lydinys išlieka vaisinga paradigma.
Vis dėlto biblinis ir klasikinis humanizmas šiandien turi išmintingai atsiverti ir kaip naują ir kūrybingą sintezę priimti šiandieninę humanistinę tradiciją ir kitų kultūrų tradicijas: pavyzdžiui, azijietiškų kultūrų holistinę sampratą, siekiančią vidinės ir išorinės harmonijos; afrikietiškų kultūrų solidarumą, atsvarą perdėtam vakarietiškam individualizmui; svarbi Lotynų Amerikos tautų antropologija, jų šeimos ir šventės jausmas; svarbios čiabuvių kultūros visoje planetoje.
Šiose skirtingose kultūrose, integruotose į europietiškąją, paveldėtą iš graikų-romėnų civilizacijos, perkeistą krikščioniško žvilgsnio, glūdi humanizmo formos, kurios gali atsverti neramius klausimus apie žmonijos ateitį. „Jei žmogus vėl neatras savo tikrosios vietos, tuomet tinkamai nesuvoks savęs ir galiausiai ims prieštarauti savo paties tikrovei“ (žr. Laudato si’, 115).
„Mieli nariai ir konsultoriai, Popiežiškosios kultūros tarybos plenarinės asamblėjos dalyviai, reiškiu jums savo paramą: kaip niekada anksčiau pasauliui su dabartiniais jo iššūkiais reikia iš naujo atrasti žmogiškumo vertę ir prasmę“, – sakė popiežius. (RK / Vatican News)
