Šv. Andriejaus bažnyčioje ant Romos Kvirinalio kalvos antradienį buvo atidaryta fotografijų paroda, skirta šiemet sukankančioms Jėzuitų pagalbos pabėgėliams tarnybos keturiasdešimtosioms metinėms. Per atidarymą buvo perskaitytas ir popiežiaus Pranciškaus sveikinimas.
Jėzuitų pagalbos pabėgėliams tarnybą 1981 m. įkūrė tuometinis Jėzaus Draugijos generalinis vyresnysis t. Pedro Arrupe SJ. Pirmasis pagalbos tarnybos pabėgėliams centras buvo įkurtas Romoje, prie pat primojo jėzuitų židinio, Švč. Jėzaus Vardo bažnyčios, Via degli Astalli gatvėje, dėl to jis vadinamas „Astalli“ centru.
Šiuo metu Jėzuitų pagalbos pabėgėliams tarnyba vykdo plačią veiklą, turi savo padalinius ir kituose miestuose. Be tiesioginės humanitarinės pagalbos, maisto ir nakvynės, Jėzuitų pagalbos pabėgėliams tarnyba rengia italų kalbos kursus prieglobsčio Italijoje prašantiems pabėgėliams, suteikia jiems juridinę pagalbą, padeda integruotis, susirasti darbą. Jėzuitų pagalbos pabėgėliams tarnybos keturiasdešimtmečio proga surengtoje parodoje eksponuojami prieglobstį gavusių pabėgėlių portretai, kurių autorius – italas fotografas Francesco Malavolta. Parodos pavadinimas: „Žiūrintys į ateitį“.
Sveikindamas Jėzuitų pagalbos pabėgėliams tarnybą ir jos veiklos keturiasdešimtmečio proga surengtos parodos atidarymo dalyvius, popiežius pirmiausia nurodo, kad Biblijoje skaičius keturiasdešimt turi daug prasmių, tačiau visų pirma jis primena keturiasdešimt metų trukusias į pažadėtąją žemę keliavusios Izraelio tautos klajones po dykumą. Ir per paskutiniuosius keturis dešimtmečius žmonijos nueitas kelias nebuvo tiesus, rašo popiežius, o mūsų dienomis matome, kad vis daugiau žmonių yra verčiami bėgti iš savo šalių ir klajoti po dykumas, susidurti su abejingumu ir žmoniškumo stoka.
Pasak popiežiaus, pastaruoju metu matome žmonių tarpusavio santykių kokybės regresą: įvairiose pasaulio dalyse vėl įsiplieskia konfliktai, įvairiose geografinėse platumose atgimsta nacionalizmas ir stiprėja populizmas, statomos sienos, migrantų grąžinimas į nesaugias vietas atrodo kaip vienintelis sprendimas, kuriuo vyriausybės sugeba kontroliuoti migraciją.
Tačiau per šiuos keturiasdešimt metų net ir dykumoje matėme daug vilties teikiančių ženklų, leidžiančių mums svajoti apie tai, kad eisime visi kartu pirmyn kaip viena nauja žmonių šeima. Pranciškus yra įsitikinęs, kad būtent pabėgėliai yra šios vilties ženklas ir veidas. Jie labiausiai įkūnija visaverčio ir laimingo gyvenimo troškimą, nebijo susidurti su sunkumais, kurie daugeliui gali atrodyti neįveikiami. Tą pačią viltį liudija ir prieš keturis dešimtmečius įkurtos Jėzuitų pagalbos pabėgėliams tarnybos ir jose dirbančių žmonių veikla. (jm / Vatican News)
