„Visi esame broliai ir seserys, sako popiežius Pranciškus enciklikoje „Fratelli tutti“. Tačiau kas čia naujo?“ – klausė Miguel Ángel Ayuso Guixot, vienas iš kardinolų, sakydamas kalbą konferencijoje apie šią encikliką, praėjus metams nuo paskelbimo. Dviejų dienų konferencija lapkričio 8–9 dienomis įvyko jėzuitų leidžiamo žurnalo būstinėje Romoje „Villa Malta“ ir Georgetown universitete Vašingtone.
„Ką turime mintyse sakydami novatoriška, nauja?“, – klausė Romos kurijoje tarnaujantis ispanas kardinolas, Vatikane atsakingas už tarpreliginius santykius. Jis pripažino, jog tuomet, kai pasirodė dokumentas apie brolybę ir socialinę draugystę, jis irgi buvo tarp tų, kurie, viešai džiaugdamiesi dokumento novatoriškumu, neatkreipė dėmesio į tai, jog popiežius Pranciškus iš tikrųjų nepadarė kitko, kaip pakartojo ir mums priminė seną kaip pasaulis tiesą, esančią ir mūsų tikėjimo pagrinduose: visi esame broliai ir seserys.
Tai nėra raginimas jais tapti, o egzistencinė tikrovė: visi esame broliai ir seserys, nei vieno neatmetant!
Pasak kardinolo, jam norisi šypsotis, kai pagalvoja apie apstulbimą, kai kieno išsakomą pavarčius enciklikos tekstą. Tačiau tokia reakcija, patikino M. A. Ayuso Guixot, faktiškai leidžia suprasti, kokioje situacijoje šiuo metu gyvename. Anot kardinolo, jei pasaulis tik šiandien atranda ir stebisi, kad visi esame broliai ir seserys, kažkas su juo nelabai gero dedasi.
Kurti susitikimo kultūrą – reiškia eiti Vatikano II Susirinkimo vaga, priminė M. A. Ayuso Guixot. Susirinkimo pabaigoje 1965 m. gruodžio 7 d., Paulius VI pasakė: „Senasis pasakojimas apie samarietį buvo susirinkimo dvasingumo paradigma, susirinkimo religija iš principo buvo artimo meilė.“ Kaip tik samariečio figūra yra enciklikos Fratelli tutti centre.
Kardinolas plačiau aptarė tris enciklikos aspektus: neatlyginamą meilę, skirtą visiems, svarbią tarnystę žmonijos žaizdoms užgydyti ir bendrą darbą dėl taikos.
Kalbėdamas apie pirmąjį aspektą – neatlyginamą meilę, skirtą visiems – kardinolas priminė dieviškąją normą Pradžios knygos antrajame skyriuje, jog „negera žmogui būti vienam“, kad atskleistų giliausią tiesą apie žmogų: „Žmogus sukurtas, kad išeitų iš savęs ir sutiktų kitą“. Popiežius Pranciškus įsitikinęs, jog vienintelis atsakymas, galintis atitikti santykių trancendentiškumą, yra meilės civilizacija. Kaip ir jo pirmtakas Paulius VI, Pranciškus viliasi, jog iškils „meilės civilizacija“. Kalbėdamas apie antrąjį aspektą – žaizdų užgydymo tarnystę – kardinolas M. A. Ayuso Guixot prašo, kad naujomis kūrybingomis solidarumo išraiškomis būtų sustabdytas vykstantis nužmogėjimas vis labiau abejingame ir gobšiame pasaulyje. Brolybė yra veiksmingiausia laikysena prieš atmetimo kultūrą, pandemija tik pagilino išnaudojimo situacijas, kurios tęsiasi nuo amžių. Svarstydamas apie trečią aspektą – bendradarbiavimą dėl taikos – M. A. Ayuso Guixot patikino, jog jei jis yra visą pasaulį įpareigojantis reikalas, tai dar didesnė pareiga skirtingoms religijoms, kurios, Pranciškaus žodžiais, „pašauktos budėti kaip brolybės sargybiniai konfliktų naktį, kad taptų taikos kalviais“.
Jėzuitų žurnalo „Civiltà Cattolica“ ir žinomo Jungtinių Valstijų Georgetowno universiteto surengtos konferencijos dalyvius pasveikino popiežius Pranciškus, sveikinimo laiške priminęs, jog dialogas yra autentiška buvimo žmogumi patirtis ir kad brolybė, suvokta giliausia jos prasme, yra būdas kurti istoriją. (SAK / L'Osservatore Romano / Vatican News)
