Su Kauno vyskupu augziliaru Kęstučiu Kėvalu kalbamės apie tai, kaip galima įgyvendinti popiežiaus encikliką „Laudato si“ savo kasdienybėje, kaip viską matuoti saikingumo matu ir ką reiškia ekologinis atsivertimas.
Nors popiežius Pranciškus yra jėzuitas, „Laudato si“ yra bene pranciškoniškiausia kada nors parašyta enciklika, kurioje pagrindiniu sektinu pavyzdžiu pasirinktas šventasis Pranciškus Asyžietis. Koks pranciškoniškojo dvasingumo bruožas, Jūsų nuomone, yra labiausiai reikalingas šių dienų Bažnyčiai?
Manau, kad būtent tas, kurį popiežius ir atskleidžia enciklikoje „Laudato si“. Pranciškus Asyžietis mums liudija, kokie neperskiriami yra tokie dalykai kaip rūpinimasis gamta, teisingumas vargšams, įsipareigojimas visuomenei ir vidinė ramybė. Visa tai yra glaudžiai tarpusavyje susiję, ir tą ryšį įkūnija popiežiaus mylimas šventasis Pranciškus Asyžietis. Jis ne tik pasirinko jo vardą savo pontifikatui, bet ir perėmė visą gyvenimo būdą, kuriuo stengiasi įkūnyti Pranciškaus Asyžiečio dvasią. Tai atrodo netikėtas ir neįprastas derinys, bet jei popiežiui įmanoma ta dvasia gyventi, tas pat galioja ir mums visiems. Jis atstovauja Bažnyčiai, užduoda jai toną, o kad šis tonas užduotas būtent dabar, manau, yra laiko ženklas, sakantis, kad to labiausiai šiandien ir reikia mūsų Bažnyčiai – nuolankumo, švelnumo ir netgi valiūkiškumo, kuris buvo būdingas Pranciškui ir kurį matome tam tikruose popiežiaus veiksmuose. Taip pat ir laisvė, džiaugsmas bei taika, kaip sakoma enciklikoje, turi būti pagrindiniai mūsų laikysenos bruožai.
Mane labai įkvepia stebėti, kaip kūrybiškai popiežius seka Kristų Pranciškaus pavyzdžiu. Tai yra iššūkis ir man savo gyvenime stengtis daryti tą patį, ką netgi privalau daryti, jeigu noriu sekti paskui savo ganytoją popiežių.
Popiežius paliečia daugybę temų, kurių gausoje galima paskęsti ir nuleisti rankas. Vienos jų daugiau, kitos mažiau aktualios ir Lietuvai. Laimė, galime džiaugtis turėdami apsčiai švaraus geriamojo vandens, tačiau yra socialinės atskirties, atmetimo kultūros apraiškų. Kokie popiežiaus įvardijami iššūkiai skaitant Jums pasirodė aktualiausi Lietuvai? Nuo ko reikėtų pradėti?
Sakyčiau, kad aktualiausia mintis Lietuvai yra dvasinė ekologija, kurią Lietuvoje mažai pažįstame ir nedaug naudojame, lengvai pasiduodami į dvasinio pobūdžio taršos formas. Tai ir skundo, ir nevilties, ir nepasitikėjimo kultūra, kaltų ieškojimas. Visa tai yra taršos formos, užteršiančios žmogaus širdį ir atimančios vidinę ramybę bei džiaugsmą. Dvasinė ekologija mums, lietuviams, yra svarbiausia enciklikos žinia. Ekologinės krizės dvasinė perspektyva, mano manymu, yra pagrindinis šio dokumento naujumas. Ekologija nėra vien technologijų ar vartojimo kultūros problema, bet taip pat ir dvasinė problema. Popiežius tai akcentuoja kviesdamas į ekologinį atsivertimą, ragindamas keisti gyvenimo būdą į tokį, kuris nepaliktų nei vidinės, nei išorinės taršos.
Popiežius kalba apie vientisą socioekologinę krizę, kad aplinkos degradavimas tiesiogiai susijęs su žmonių orumą žeminančiomis gyvenimo sąlygomis. Jis taip pat sako, kad negalima rūpintis aplinka ir kitais kūriniais nesirūpinant ir nesaugant žmonių gyvybės nuo jos prasidėjimo iki natūralios mirties. Kur matytumėte socialinės krizės „karštuosius taškus“ Lietuvoje?
Mes, kaip ir visas Vakarų pasaulis, kenčiame nuo praktinio reliatyvizmo, pirmiausia pasireiškiančio tiesos krize. Žmonės netiki, kad yra viena Tiesa iš didžiosios raidės, todėl savo tiesą laiko geriausia, o kitų tiesas menkina. Viskas baigiasi tuo, kad tiesos tarpusavyje kovoja galios pagrindu. Čia kalbame apie užkoduotą konfliktą ir įtampą tarp žmonių.
Be to, reliatyvizme ima viršų technokratinė mąstysena, technologines naujoves automatiškai priskirdama gėriui ir laikydama jas vystymosi ženklu. Tuo tarpu kitos vystymosi formos – kultūrinis, estetinis ir dvasinis vystymasis – nueina į antrą planą ar apskritai nuvertinamas. Bėda ta, kad technokratinis mąstymas labai susiaurina tikrovę. Negalima jo neigti (jis yra teisėtas ir mes džiaugiamės mokslo bei technikos pasiekimais), bet kai jis suabsoliutinamas ir tampa vienintele tiesa, tuomet anksčiau buvusios savaime suprantamos tiesos pavirsta kompromisinėmis. Pradedami daryti kompromisai, pavyzdžiui, gyvybės atžvilgiu. Jeigu mane domina tik technologija, tada nebeklausiu, ar embrionas yra asmuo, bet mano vienintelis rūpestis yra panaudoti tą embrioną mokslo tikslams, eksperimentuoti su juo maišant genetinę medžiagą. Technologija, žadanti įvairiausias naujoves, tampa pagunda paminti tai, kas ilgus amžius buvo laikoma neliečiama – gyvybės šventumą, asmens apsaugą. Šie dalykai šiandien turi būti iš naujo apmąstomi, o su technologine pažanga koja kojon turi eiti ir moralinė bei etinė pažanga. Priešingu atveju mūsų pažanga darosi pavojinga, nes technologijos gali atsisukti prieš mus pačius, kaip ir teršiama gamta galiausiai atsisuka prieš mus pačius kenkdama gyvenimo kokybei ir pačiai gyvybei.
Enciklikos gale popiežius kalba apie ekologinį atsivertimą sakydamas, jog kai kurie krikščionys, įsipareigoję ir atsidavę maldai, dangstydamiesi realizmu ir pragmatizmu pašiepia rūpinimąsi aplinka. Kiti laikosi pasyviai, nusprendžia nekeisti savo įpročių ir todėl yra nenuoseklūs. Kokį savo elgesį turėtume apmąstyti atlikdami sąžinės sąskaitą? Ką reiškia ekologinis atsivertimas?
Pirmiausia šia enciklika popiežius pasako, kad tai yra Bažnyčios socialinio mokymo doktrina. Vadinasi, mes, kaip krikščionys, neturime pasirinkimo, ar kreipti, ar nekreipti dėmesio į enciklikoje išdėstytą mokymą. Nebegaliu sakyti, kad tegul ekologija užsiima gamtą mylintys „žalieji“, o man tai nerūpi, nes tai ne mano domėjimosi sritis. Kadangi šia enciklika popiežius ekologijos temą oficialiai įtraukė į Bažnyčios socialinio mokymo Tradiciją, ji kviečia kiekvieną ne tik atkreipti dėmesį, bet ir įsipareigoti. Būti krikščioniu, reiškia ne tik kurti darnų santykį su Dievu ar kitu asmeniu, bet ir su gamta, kurioje Dievas yra palikęs savo ženklus. Dievas kalba per kūriniją, todėl mano santykis su ja tam tikra prasme atspindi ir mano santykį su pačiu Dievu. Jeigu pasyviai žiūriu į šias problemas, tai nusako ir mano santykį su Viešpačiu bei maldos gyvenimo kokybę. Kaip negaliu niekinti artimo žmogaus ir tvirtinti, kad myliu Dievą, taip pat negaliu tvirtinti mylįs Dievą ir nekreipti dėmesio į gamtą.
Enciklikos pagrindinė mintis mus kviečia kasdien atsiversti. Turiu peržiūrėti savo įpročius ir juos matuoti saikingumo matu. Saikingumas, kitaip krikščioniškoje teologijoje dar žinomas kaip askezė, yra krikščioniškosios laikysenos dalis. Čia popiežius turi omenyje vartojimą, žmogaus santykį su ištekliais, gyvąja ir negyvąja gamta. Tokiu būdu jis kalba, kad jeigu mano laikysena nėra pagarbi ar švelni kūrinijai, turiu atsiversti ir keisti požiūrį. Tai yra krikščioniškojo gyvenimo dalis.
Paminėjote, kad popiežius kalba apie „darnų vartojimą“, primindamas seną įsitikinimą, kad „mažiau yra daugiau“, siūlo laisvai ir sąmoningai praktikuojamą saikingumą. Kaip konkrečiai tas saikingumas galėtų pasireikšti kasdienybėje? Kokiu būdu katalikas gali įsivertinti savo vartojimą?
Didžiosios ydos yra neteisingas santykis su daiktais, kitu žmogumi ir pasauliu. Praktinis patarimas būtų toks: ar man šis dalykas yra tikslas, ar priemonė aukštesniems tikslams siekti? Vartotojiškumas atsiranda tada, kai kokį nors daiktą padarau savo tikslu, iškeliu kone į Dievo vietą ir galvoju, kad jis padarys mane laimingą. Jeigu daiktas yra priemonė aukštesniems tikslams, vadinasi, jis atitinka savo paskirtį, o jeigu tampa pats sau tikslu, tai aiškiai peržengiama riba ir galiu pakliūti į vartotojiškumo pagundą.
Negaliu įvardyti, kiek ko leidžiama suvartoti, žmogus turi laisvę nusibrėžti ribas pats, kadangi tai yra individualus dalykas. Tačiau tradiciškai nuodėme laikomas persivalgymas ir persigėrimas. Taigi pagrindinis principas būtų naudoti tiek, kad nereikėtų išmesti. Išmetamas maistas liudija, kad žmogaus akys ir norai buvo didesni negu realus poreikis, o maisto išmetimas reiškia iššvaistytą energiją, išteklius ir kartu neteisingą santykį su aplinka.
Žmogus vartotoju tampa tada, kai turi neramią širdį ir bando užpildyti širdies tuštumą kitais daiktais, o ne santykiu su Dievu. Jei žmogus nepuoselėja maldos gyvenimo, neturi darnių santykių su kitais žmonėmis, tada jis jaus tuštumą ir bandydamas ją užpildyti vartos daugiau, nei jam reikia. Norint saikingo vartojimo, reikia siekti pilnatvės maitinant dvasinį gyvenimą, kuris vėliau tvarko ir mano aplinką. Kaip atrodo mano širdis, taip vėliau atrodo ir mano darbo stalas, mano namai, kambarys. Jeigu širdyje netvarka, bus netvarka ir mano artimiausioje aplinkoje. Popiežius įdomiai įvardija, kad aplinka atspindi mus pačius. Aplinkos netvarka dažniausiai yra pasekmė to, kas vyksta širdyje.
Penktadieniais ir kartais trečiadieniais susilaikyti nuo maisto ir mėsos yra tradicinė Bažnyčios praktika, suteikianti žmogui galių vėliau suvaldyti ir kitus impulsus. Saikingumas maistui yra tam tikra treniruotė siekiant kitų saikingumo formų. Kartais žmonės tiek sureikšmina šį saikingumą, kad mėsos atsisakymą jau laiko pasninku. Tačiau labai gerai žinome, jog Šventajame Rašte parašyta, kad pasninkas yra daug daugiau, nei pasibarstyti galvą pelenais ir vaikščioti surūgusiems. Pasninkas reiškia ir atlaisvinti jungą, kitaip tariant, tvarkyti tarpusavio santykius, atsisakyti pykčio ir pagiežos, daryti gera kitam žmogui suvaldžius savo norus ir aistras.
Pasninkas yra daug plačiau, todėl kunigai ir popiežius šiuo atveju atkreipia dėmesį, kad saikingumas siekia labai toli – ne tik tradicines formas, bet ir kalbant apie žemės išteklių vartojimą. Turime peržiūrėti, ar mūsų technologijos optimaliai išnaudoja išteklius. Gal jos yra daugiau teršiančios, darančios daugiau žalos negu naudos, nuostoliai viršija naudą.
Popiežius tęsia Šventojo Rašto tradiciją sakydamas, jog turime peržvelgti savo gyvenimą įsitikindami, kad askezė, į kurią kviečia Dievo Žodis, ypač gavėnios metu, būtų kūrybiškai pritaikyta prie mūsų gyvenimo aplinkos. Kiekvienas turime iššūkį atrasti savo askezės būdą, kadangi esame individualūs. Taip, susilaikymas nuo maisto Pelenų trečiadienį ir Didįjį penktadienį yra įprasta forma, bet ji tuo neapsiriboja. Jeigu žmogus atranda ir praktikuoja savo askezės formą, jis tampa dvasiškai stipresnis ir jo dvasiniai gebėjimai auga.
Popiežius Pranciškus kalba apie ekologinio švietimo ir ekologinės atsakomybės ugdymo poreikį. Ar su Lietuvos vyskupų konferencijos nariais kalbėjote, kaip plačiau supažindinti tikinčiuosius su enciklika „Laudato si“ ir kaip pačios parapijos galėtų ją studijuoti?
Šiuo metu vyksta daugiau spontaniškos iniciatyvos, štai ir šiandien visą dieną vedžiau rekolekcijas Vilniaus Jėzuitų gimnazijos mokytojams apie „Laudato si“. Taip pat įtraukėme encikliką į mokymų programas Katalikų teologijos fakultete.
Tačiau šiuo metu dar nesame aptarę sistematinių gairių, nes šį darbą užgožia Gailestingumo metų programos rengimas. Manau, kad galėtume šioje srityje nuveikti daugiau sujungdami gailestingumo ir ekologijos temas. Ką gi reiškia jautrus ir švelnus santykis su gamta, jeigu ne mūsų būdas būti gailestingiems ir tokiu būdu vėliau patiems patirti Dievo gailestingumą. Šioje srityje dar tikrai turime, ką nuveikti. Manau, kad Lietuvos vyskupų konferencijoje dar turėsime progų tai aptarti.
Pasidalinkite, kaip asmeniškai stengiatės įgyvendinti „Laudato si“ mokymą savo kasdienybėje?
Aš taip pat peržiūrėjau keletą savo gyvenimo aspektų, mane sujaudino mintis apie tvarką kambaryje ir ant darbo stalo. Tai reiškia, kad turiu žiūrėti, kaip atrodo mano artimiausia aplinka, nes ji veikia mano nuotaiką.
Labai patiko ir ta mintis, kad širdis turi savo ekologiją, jog joje gali būti tarša ir aš turiu budėti, kad neįsileisčiau tų teršalų į širdį, nes po to juos skleidžiu ir nuodiju kitus. Dvasinė ekologija yra namų darbai kiekvienam katalikui, taip pat ir man, kaip ganytojui, duodant toną kitiems.
Ir, žinoma, man padarė gilų įspūdį popiežiaus kvietimas žiūrėti į gamtą taip, kaip žvelgė šventasis Pranciškus – su švelnumu. Dangus skelbia Dievo garbę, tai reiškia, kad ir augalėlis, ir medžiai, ir vėjas, ir paukščiai – viskas skelbia Dievo garbę ir Jo švelnumą. Mes paprastai daugiau ieškome Dievo sakramentuose ir maldoje, bet esame drąsinami Jį matyti ir gamtoje, kuri yra atversta Dievo širdies ir kūrybos knyga. Viena knyga yra Šventasis Raštas, Dievo apreiškimas, o kita – gyvosios gamtos paveikslas.
Parengė Monika Midverytė OFS
