Popiežius Pranciškus parašė laišką pietų Italijos Taranto mieste spalio 21–24 dienomis vykstančios Bažnyčios Italijoje kasmet rengiamos Socialinės savaitės dalyviams. Šiemetinės savaitės tema: „Planeta, kurios tikimės. Aplinka, darbas, ateitis. Viskas susiję“.
Pasak Pranciškaus, pandemijos sukelta krizė parodė, kokia nepagrįsta iliuzija, kad esame visagaliai ir galime trypti žemę, kurioje gyvename, ir kenkti aplinkai. Kad atsistotume ant kojų, turime atsigręžti į Dievą ir išmokti deramai naudotis jo dovanomis, pirmiausia kūrinija. Tam reikia drąsaus ekologinio atsivertimo. Pranciškus linki, kad Socialinė savaitė taptų sinodine patirtimi, dalijimusi pašaukimais ir talentais, kuriuos Dvasia sužadino. Kad taip atsitiktų, taip pat būtina įsiklausyti į vargstančiųjų, paskutiniųjų, nusivylusiųjų, šeimų, pavargusių gyventi užterštose, išnaudojamose, išdegintose, korupcijos ir degradacijos nuniokotose vietose, kančias. Popiežius siūlo Italijos Socialinės savaitės renginiuose dalyvaujantiems Bažnyčios Italijoje atstovams keletą apmąstymų, galinčių padėti drąsiai žengti vilties keliu. Savo pasiūlymus popiežius pavadino kelio ženklais.
Įspėjamasis kelio ženklas „Sankryža“. Mūsų gyvenimo kelią kerta labai daug žmonių, praradusių viltį: jaunuoliai, priversti palikti savo kilmės šalis ir emigruoti kitur, bedarbiai ir išnaudojamieji; moterys, praradusios darbą pandemijos metu arba priverstos rinktis tarp motinystės ir profesijos; nepriimami ir neintegruojami migrantai; pagyvenę žmonės, palikti vienatvei; šeimos, tapusios lupikavimo, azartinių lošimų ir korupcijos aukomis; verslininkai, patiriantys sunkumų ir susiduriantys su mafijos reikalavimais; bendruomenės, nuniokotos gaisrų... Tai veidai ir istorijos, kurios meta mums iššūkį: negalime likti abejingi, rašo popiežius. Šie mūsų broliai ir seserys yra nukryžiuoti ir laukia prisikėlimo. Tegul Šventoji Dvasia skatina mūsų vaizduotę, kad stengdamiesi jiems padėti išnaudotume visas įmanomas galimybes.
Ženklas „Sustoti draudžiama“. Pranciškus rašo, kad šiandien dažnai tenka matyti vyskupijas, parapijas, bendruomenes, asociacijas, judėjimus, bažnytines grupes, pavargusias ir nusivylusias, pasiduodančias sudėtingų situacijų akivaizdoje. Tai gali kelti pagundą nusivilti ir pačia Evangelija, manyti, kad ji palaipsniui išblėsta. Tačiau tai netiesa, tvirtina popiežius. Dievo meilė nėra statiška, ji niekada nenurimsta, ji „visa tiki, viskuo viliasi“ (1 Kor 13, 7). Dievo meilė skatina mus eiti pirmyn ir draudžia sustoti. Ką tai praktiškai reiškia dabartiniame Italijos, ypač pietų Italijos, gyvenimo kontekste? Tai reiškia, kad krikščionys turi be baimės smerkti visas neteisingumo apraiškas ir su jomis kovoti, o visų pirma reiškia be baimės savo aplinkoje skleisti gėrį.
Ženklas, nurodantis privalomą posūkį. Pasak Pranciškaus, vargšų ir Žemė šauksmas reikalauja posūkio dabartinės žmonijos kelyje, reikalauja atsivertimo. Toks atsivertimas, nukreiptas į socialinę ekologiją, gali sugrąžinti viltį mūsų laikams. Šiandien reikia to, kas vadinama „ekologiniu pereinamuoju laikotarpiu“, kuriuo priimami sprendimai remtųsi ne tik naujais technologiniais išradimais, bet taip pat diegtų naujus socialinius modelius. Dabartinėje epochoje vykstantys pokyčiai reikalauja drąsaus posūkio mūsų kelyje. Mes tikimės gyventi planetoje, kurioje įsivyrautų dialogo ir taikos kultūra ir išauštų nauja diena, kurioje darbas teiktų žmogui orumą ir saugotų kūriniją, kurioje skirtingos kultūros bendradarbiautų siekdamos bendrojo gėrio. (JM / Vatican News)
