Pirmadienį, vasario 22-ąją dieną, Bažnyčios liturginiame kalendoriuje yra minima šv. Petro Sosto šventė. 1967-ųjų trečiadienio bendrojoje audiencijoje, kuri tais metais sutapo su šia švente, popiežius Paulius VI priminė, kad šios šventės šaknys iš tiesų yra labai senos – siekiančios III – IV amžius po Kristaus.
Ką šia švente minime? Ji skiriasi nuo apaštalo Petro kankinystės minėjimo birželio 29-ąją. Šv. Petro Sosto šventės metu, tuosyk pasakė popiežius, minime mūsų „vienintelio Mokytojo Kristaus“ valią įsteigti „įrankį“, kuris ištikimai ir užtikrintai perduotų jo mokymus, mintis ir valią. Tokį autoritetą ir siuntimą Jis suteikė Petrui ir kitiems apaštalams, kad visa bažnytinė bendruomenė galėtų užtikrintai naudotis apreikšta tiesa, tikėjimo vieningumu, tuo pačiu pašaukimo sąmoningumu, sekti dieviškuoju Mokytoju, būti organišku mistiniu Kūnu. Tokia yra hierarchinės tvarkos Bažnyčioje paskirtis.
*
Šių metų Šv. Petro Sosto šventė, Gailestingumo Jubiliejaus kontekste, buvo skirta visiems tiems, kurie dirba aplink popiežių ar su juo - Romos Kurijoje, Vatikano miesto ir su Šventuoju Sostu susijusiose institucijose. Šventinės dienos programa susidėjo iš trijų punktų. Pirma, tai rytinė konferencija Šventojo Sosto tarnautojams Pauliaus VI salėje Vatikane, apmąstymui vadovaujant tėvui jėzuitui Marko Rupnik, garsiam menininkui ir dvasinės literatūros autoriui. Antra, tai procesija iš Pauliaus VI salės į netoliese esančią šv. Petro baziliką, įžengiant į ją per Šventąsias duris. Ir trečia, tai šv. Mišios bazilikoje, kurioms vadovavo popiežius Pranciškus.
*
Tėvas Rupnikas, apmąstyme dalyjaujant ir popiežiui, kalbėjo apie tai, kad dirbantieji Vatikane ir susijusiose institucijose, visos Bažnyčios tarnystėj, dalijasi Bažnyčios misija – „sumažinti atstumą tarp mūsų ir šiuolaikinio žmogaus, sužeisto kaip mes, įskaudinto kaip mes, išbandyto: kuo daugiau būsime išbandyti kaip visi žmonės, tuo būsime gailestingesni, nes tokia yra Kristaus kunigystė. Buvo išbandytas viskuo, kad būtų gailestingas kunigas. Taip įtrauksime žmones į naujo gyvenimo troškimą“.
Jėzuitas taip pat paminėjo pagundą, kuri gresia Kurijai – pasijusti tik institucija, struktūra, tarnautojams vykdant tik „institucinius uždavinius“ ar jaučiantis "virš visų". Tai gali atrodyti racionalu, bet taip yra atsisakoma gilios krikščioniškos bendrystės, kuriai kviečiami visi tikintieji, priimant į savo gyvenimus Dievo veikimą.
*
Tokioje pat perspektyvoje ir popiežius Pranciškus, šv. Mišių homilijoje, remdamasis Evangelijos skaitiniu, sakė: - šiuo momentu kiekvienam iš mūsų Viešpats Jėzus pakartoja savo klausimą „O kuo jūs mane laikote?“ Tai aiškus ir tiesus klausimas, nuo kurio neįmanoma pabėgti ar likti neutraliam, atidėti atsakymą ar perduoti jį kitam. Tačiau šiame klausime nėra nieko inkviziciško, priešingai, jis pilnas meilės. Mūsų vienintelio Mokytojo meilės, kuris šiandien kviečia atnaujinti tikėjimą į Jį, pripažįstant Jį Dievo Sūnumi ir mūsų gyvenimo Viešpačiu. O pirmasis pašauktas atnaujinti savo tikėjimo išpažinimą yra Petro įpėdinis, kuriam tenka atsakomybė sutvirtinti brolius (žr. Luko 22,32).
Padarykime savais, paragino Pranciškus, apaštalo Petro atsakymo žodžius į Jėzaus klausimą – „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ Tegu mūsų mintys ir žvilgsnis būna nukreipti į Jėzų Kristų, kiekvieno Bažnyčios veiksmo pradžią ir pabaigą. Petras, paaiškino popiežius Pranciškus, gali būti pavadintas „uola“ todėl, kad pats remiasi ta uola, kuria yra Kristus. „Ne iš krikščionių vardo kilo Kristaus vardas, bet iš Kristaus vardo krikščionių vardas“, citavo Augustiną popiežius.
Iš tikėjimo išpažinimo kyla ir uždavinys atitikti Dievo kvietimą. Iš ganytojų, - sakė Pranciškus, - prašoma vadovautis paties Dievo, besirūpinančiu savo kaimene, pavyzdžiu, kaip nusakė pranašas Ezekielis: Jis yra tas, kuris eina ieškoti pasimetusios avies, gydo susirgusią ir saugiai veda savo kaimenę.
Kreipdamasis į visus, popiežius kalbėjo: - esame pakviesti būti Dievo bendradarbiais tokiame svarbiame ir vieninteliame uždavinyje, kaip kad perkeičiančios malonės ir atnaujinančios Dvasios liudijimas. Leiskime, kad Viešpats mus išlaisvintų iš kiekvienos pagundos, kuri nutolina nuo mūsų misijos esmės, kad atrastume tikėjimo į Viešpatį Jėzų išpažinimo grožį. (Vatikano radijas)
