Praėjus 90-čiai metų po to, kai buvo inauguruota Brazilijos simboliu tapusi statula, pažvelkime į paminklo istoriją ir menines bei technologines ypatybes, tuomet buvusias išties novatoriškomis.
Paminklas, vaizduojantis Kristų Atpirkėją ir iškilęs ant Corcovado kalno viršūnės, tapo Rio de Žaneiro simboliu. Statula tarsi apglėbia priešais ją plytinčią beribę jūrą, tačiau atrodo, kad glėbyje telpa kiekvienas pasaulio ir dangaus kampelis.
Milžiniška Kristaus statula inauguruota 1931 m. spalio 12 d., tačiau idėja kilo anksčiau, XIX a. viduryje, kai katalikų kunigas Pedro Maria Bos paprašė tuo metu Braziliją valdžiusios princesės Izabelės pastatyti didingą religinį paminklą. 1889 m. Brazilija tapo respublika, Bažnyčia buvo atskirta nuo valstybės, ir pasiūlymui, atrodė, nebus lemta išsipildyti. 1921 m., siekiant, kad tauta neprarastų krikščioniškų šaknų ir pasipriešintų vis labiau plintančiam ateizmui, Rio de Žaneiro, tuometinės Brazilijos sostinės, arkivyskupija vėl pristatė projektą, kurį rėmė ir 20 tūkstančių brazilių moterų pasirašyta peticija. Buvo surengta „Paminklo savaitė“, renkamos lėšos paminklo statybai.
Pradinė idėja buvo sukurti Kristaus Pasaulio Išganytojo, laikančio rankoje žemės gaublį ir kryžių, statulą, vėliau gimė idėja, kuria grožimės šiandien, nesupainiojamas Brazilijos simbolis, kurį kai kas vadina vienu iš septynių modernių pasaulio stebuklų.
Stovintis Kristus ištiesia rankas, jo figūra įgyja kryžiaus formą. Figūra iškilusi ant stataus kalno, pastatyta ant didingo pjedestalo. Statula yra 30 m. aukščio, su pjedestalu jos aukštis 38 m; galva yra 3,75 m. aukščio, o rankų ilgis - 3,20 m.. Paminklas sveria 1100 tonų. Brazilų inžinierius Heitor da Silva Costa, vadovavęs darbams, įsivaizdavo Atpirkėją, aukštai iškylantį iš nakties tamsos, kurį sveikina ryto aušra ir apšviečia saulėtekis, virš galvos suformuojantis šviesos aureolę. Statulą pagal italų kilmės dailininko Carloso Oswaldo projektą sukūrė lenkų kilmės prancūzų skulptorius Paul Landowski. Iš molio buvo pagamintos natūralaus dydžio modelio dalys, kurios jūros keliu buvo nugabentos į Braziliją ir vietoje nulietos iš cemento.
Architektūra ir skulptūra statuloje darniai susilieja dėl novatoriško cemento panaudojimo. Tuo metu jis naudotas inžinerijoje, statyboje, tačiau inžinierius Costa buvo įsitikinęs, kad cementas puikiai tinka ir menui, kad tai – ateities medžiaga. Vis tik iš estetinės pusės cemento savybės kiek nuvylė, ir buvo nutarta padengti statulą mozaika iš muilo akmens, steatito, kuris labai paplitęs Brazilijoje ir yra itin atsparus. Tuoj pat daugybė moterų susirinko prie kalvos papėdės ir apklijavo statulą trikampiais kelių centimetrų akmenėliais. Daugelis kitoje akmenėlio pusėje užrašė artimųjų vardus, kuriuos pavedė Atpirkėjo globai. Darbai, prasidėję 1926 m., buvo baigti 1931 m.
(DŽ / Vatican News)
