Kolumbietės vienuolės ir misionierės Afrikoje Glorijos Cecilijos Narvaez nelaisvė Malio islamistų rankose truko ketverius metus ir aštuonis mėnesius. Spalio 9-ąją dieną ji atvyko į Malio sostinę Bamako, o spalio 10-ąją jau pasiekė Romą, dalyvavo Sinodo proceso atidarymo Mišiose ir susitiko su popiežiumi Pranciškumi.
Sesuo G. C. Narvaez dar nedavė interviu apie savo nelaisvę: galima spėti, kad perėjimas iš taip ilgai trukusios nelaisvės į laisvės būklę reikalauja laiko. Tačiau už ją šiuo metu kalba italų misionierius t. Gigi Maccalli, kuris pats dvejus metus, nuo 2018 rugsėjo iki 2020 spalio, išbuvo Malio džihadistų nelaisvėje ir kurį laiką buvo laikomas su s. Glorija Cecilija Narvaez bei kitais jų rankose buvusiais įkaitais.
„Džiaugsmas, džiaugsmas, džiaugsmas. (...) Didžiulis džiaugsmas, tarsi iš naujo būčiau išgyvenęs savo paties išlaisvinimą, kaip prieš metus. Trūksta žodžių, širdis šokinėjo iš džiaugsmo, pasiunčiau daug žinučių draugams, žmonėms, kurių prašiau melstis už įkaitų išlaisvinimą. Džiaugsmas, džiaugsmas, džiaugsmas. Kai mane pasiekė ši žinia, jutau neišmatuojamą džiaugsmą“, – sakė t. G. Maccalli, kuris ne kartą savo liudijimuose apie nelaisvės patirtį priminė s. Glorijos Cecilijos ir kitų įkaitų lemtį, prašė jų nepamiršti maldoje, o turinčių tokią galią – siekti jų išlaisvinimo.
„Laisvės vertė suprantama tada, kai laisvė prarandama. Įkalinimo ir vienatvės patirtis leido mums suprasti, koks gražus yra meilės ir laisvės kupinas gyvenimas. Po įkalinimo atrasti laisvę – tai sugrįžti į gyvenimą, tai ypatinga patirtis, patyrus tokį vienišumą. Tada iš tiesų supranti, kad žmogus neturi būti vienas, kad jis turi megzti meilės ir laisvės ryšius su brangiais asmenimis, su Dievu, su pasauliu – tai yra gyvenimas! Įkalinimas atima tokius esminius dalykus, kaip kad galėti sutikti, galėti laisvai apkabinti žmones (...). Man laisvė yra galėti mylėti, galėti jausti gyvenimo pilnatvę. Meilė ir laisvė: šis audinys gyvenimą daro gražų“, – kalbėjo misionierius ir tęsė: „Manau, kad viskas įmanoma tam, kuris meldžiasi, tiki, viliasi. Malda yra pozityvi energija, erdvė į kurią gali ateiti Dievas. (...) Kas neįmanoma žmonėms, tas įmanoma Dievui. Aš tikiu, kad malda leidžia Dievui ateiti į pasaulio žmonių širdis, todėl nenustokime melstis, stiprinkime kenčiančius, vienišus, užmirštus. Dosnios maldos vaisiai, kalbu iš patirties, sušildė mano širdį, leido ištverti įkalinimą, todėl dabar liudiju, jog dėl šios bendros maldos atgavau laisvę.“
Be 61 metų amžiaus t. Maccalli sesers Glorijos Cecilijos, išlaisvinimu džiaugiasi daug kitų, kurie niekada jos nepamiršo. Visų pirma – Nekaltai Pradėtosios M. Marijos seserų pranciškonių kongregacija, kuriai ji priklausė ir kurios misijų stotyje Karangase kelerius metus darbavosi iki 2017 vasario 7 dienos, kai buvo pagrobta. Karangaso misijos seserys darbavosi itin neturtingos populiacijos, sudarytos iš krikščionių ir musulmonų, tarpe. S. Glorija Cecilija šimtus moterų mokė skaityti ir rašyti, taip pat rūpinosi apie 30 našlaičių ir ligonių. Džiugų komunikatą paskelbė Kolumbijos vyskupų konferencija, o Kolumbijos Pasto vyskupijos ganytojas Juan Carlos Cardenas Toro pakvietė visas savo vyskupijos parapijas per ateinančio sekmadienio Mišias dėkoti už sesers Glorijos Cecilijos išlaisvinimą. Šioje vyskupijoje gyvena jos šeima. Deja, Rosita Argoty Narváez, pagrobtosios vienuolės motina, mirė 2020 metų rugsėjį, taip ir nesulaukusi savo dukters išlaisvinimo. Tačiau jos brolis – Edgaras Narvaez – nekantriai laukia susitikimo. (RK / Vatican News)
