Sekmadienį Varšuvoje prasidėjo Bažnyčios atstovų susitikimas vaikų apsaugos klausimais. Tarptautiniame–regioniniame susitikime, į kurį pakviesta taip pat Bažnyčios Lietuvoje atstovai, liudijo nuo dvasininkų seksualinio išnaudojimo nukentėję asmenys. Susitikimas tęsis keturias dienas iki rugsėjo 22 d.
Susitikimo dalyvius, Vidurio ir Rytų Europos kraštų Vyskupų konferencijų delegatus ir vaikų apsaugos ekspertus, pirmąją susitikimo dieną rusėjo 19-ąją pasveikino popiežius Pranciškus, kuris atsiųstoje video žinioje paprašė „konkrečių reformų“, „tikrų ir patikimų permainų“, į juos kreipėsi dviejų pagrindinių susitikimą surengusių institucijų vadovai – kardinolas Sean O’Malley, Popiežiškosios nepilnamečių apsaugos komisijos pirmininkas, ir arkivyskupas Stanisławas Gądeckis, Lenkijos vyskupų konferencijos pirmininkas.
Lenkijos episkopato vadovas, primindamas popiežiaus Pranciškaus pasisakymus, patikino, jog šis susitikimas nėra tik apie seksualinius dvasininkų nusikaltimus prieš nepilnamečius, tačiau ir apie piktnaudžiavimą galia ir sąžine. Arkivyskupas patikino, jog per asmeninius susitikimus su nukentėjusiais nuo dvasininkų seksualinio piktnaudžiavimo dažnai klausėsi pasakojimų apie tai, kaip seksualinis smurtas žengė kartu su manipuliavimu. Juo siekta užtikrinti pilnutinį nepilnamečio pasitikėjimą, užvaldyti vaiką, kuris negali apsiginti nuo tokio manipuliavimo, sakė S. Gądecki.
Šitaip piktnaudžiaujantis asmuo neretai įtikina auką, jog tai, ko reikalauja ir verčia daryti ne tik nėra klaidinga, bet teisinga. Todėl seksualinis piktnaudžiavimas dažnai susijęs su piktnaudžiavimu valdžia ir sąžine. Toks nusikaltimas palieka žalą ne tik psichikoje, bet ir pažeisto asmens sieloje.
Lenkijoje visose vyskupijose ir kongregacijose paskirtas asmuo skundams dėl seksualinio smurtavimo priimti, tačiau popiežiui paskelbus motu proprio „Vos estos lux mundi“ (šiuo 2019 metų dokumentu popiežius įvedė griežtesnes norma prieš išnaudotojus, juos slepiančius asmenis ir panaikino popiežiškąją paslaptį seksualinių nusikaltimų bylų medžiagai), tolygiai papildė šiuo klausimu įgaliotų asmenų vaidmenį. „Bažnyčioje Lenkijoje vyksta permainų procesas, tačiau būtų klaida manyti, kad jau padarėme daug“, – pasakė episkopato vadovas.
Pasak jo, tikrovė kita: begalinio skausmo ir milžiniškų nuostolių akivaizdoje daugelis dedamų pastangų yra nepakankamos, tuo metu aiškėja vis nauji skaudūs išgyvenimai.
„Beje, turime pripažinti ir tai, kad padarėme daug klaidų ir apleidome daugelį dvasininkų seksualinių nusikaltimų sužeistų asmenų. Kita vertus, tiesos siekis neturėtų nuvilti Bažnyčios, nuvesti į neviltį: reikia pastoracinio atsivertimo apie kurį kalba popiežius Pranciškus, reikia galvoti ir veikti kitaip, prioritetą skirti nukentėjusiam vaikui, piktnaudžiavimo žalą patyrusiems asmenims“, – sakė Varšuvoje susitikimo dalyviams Lenkijos vyskupų konferencijos pirmininkas.
Pirmosios susitikimo dienos programoje dalyviai klausėsi dviejų suaugusiųjų, vaikystėje patyrusių dvasininkų seksualinį smurtą – Tarsycjuszo Krasuckio, kuris vėliau tapo kunigu ir pranciškonu, ir vienos jaunos moters, liudijimų. Kunigas, Bažnyčios jaunimo centre patyręs jos vadovo kunigo prievartą pasakojo, jog dabar jam svarbiausia būti gailestingumo šaltiniu kitiems, kartu reiškė įsitikinimą, jog gailestingumui reikia teisingumo, dar daugiau – gailestingumas turi pasiremti teisingumu. Moteris, kurios vardas neminimas, pasakojo apie savo senelių namuose vaikystėje patirtą kunigo išnaudojimą ir sunkias pasekmes gyvenimui – kaltės jausmą, iširusią santuoką, depresiją, ilgalaikio gydymo terapiją, dvasinį pasimetimą, tikėjimo praradimą. „Dabar nebepriklausau jokiai religijai. Atradau savo kelią į Dievą ir dvasingumą“, – liudijo susitikimo dalyviams moteris.
Kardinolas Sean O’Malley, Popiežiškosios nepilnamečių apsaugos komisijos pirmininkas, susitikimo dalyviams taip pat kalbėjo apie pastoracinio atsivertimo svarbą. Pasak jo, būtina eiti keliu, kurį popiežius Pranciškus yra pavadinęs Bažnyčios misionieriško atsimainymo keliu. Šis atsivertimo kelias, pripažįstantis tiesą apie tai, kas įvyko, turi būti atviros širdies, kuri klausosi, kelias. Žmonės, išklausę nukentėjusiųjų liudijimų, žino, kokie jie sunkūs ir kokius mums uždavinius užduoda, sakė kardinolas.
Pranciškonas kardinolas Sean O’Malley pasakojo, kad jis, asmeniškai susitikęs su šimtais dvasininkų aukų, ir kad nukentėjusiųjų liudijimai visuomet drasko širdį, ypač kai prisimenama, kaip niekas nenorėjo jais tikėti, kai pirmąjį kartą pasipasakojo apie patirtą smurtą.
„Klausymasis kitų išgyvenamo skausmo ir Dievo tautos kentėjimų leidžia pripažinti padarytas klaidas ir sukeltą skausmą. Labai svarbu nuoširdžiai atsiprašyti nukentėjusiųjų žinant, kad dar yra ir daugelis kitų, kurie patyrė seksualinio piktnaudžiavimo tragediją, tačiau apie tai niekada su niekuo nėra kalbėję“, – sakė kardinolas.
Pasak jo, „prašyti atleidimo reiškia daugiau nei paskelbti pareiškimą ar surengti susitikimą. Tai yra procesas, kuris neįvykdomas akimoju, o kartais niekada nesibaigia. Klausytis nukentėjusiųjų, juos pripažinti ir nuoširdžiai prašyti atleidimo yra būtini žingsniai šiame atsinaujinimo kelyje“, – sakė kardinolas Sean O’Malley, Popiežiškosios nepilnamečių apsaugos komisijos pirmininkas.
Pasak jo, seksualinio išnaudojimo prevencijai Bažnyčioje reikia kontrolės mechanizmų. Jie reikalingi tam, kad būti galima reguliariai patikrinti kaip laikomasi nustatytų gairių. Būtina ugdyti Bažnyčios darbuotojus, tikrinti jų tinkamumą, privalu pranešti apie atvejus civilinei valdžiai. Kai nėra aiškiai nustatytų gairių ir procedūrų, imama improvizuoti, kartais gera valia, bet rezultatai dažniausi būna katastrofa. Reikia apsaugos priemonių įgyvendinimo audito, užtikrinti, kad taikomos kanoninės ir civilinės procedūros būtų atnaujinamos ir tarpusavyje suderinamos, sakė Rytų ir Vidurio Europos Bažnyčių atstovams Popiežiškosios nepilnamečių apsaugos komisijos pirmininkas. (SAK / Vatican News)
