Bažnyčia nėra tvirtovė, kuri žvelgia į pasaulį iš nuotolio. Tačiau Bažnyčia turi būti nuolanki, kaip Jėzus, einantis kartu ir nepasitraukiantis iš pasaulio.
Popiežius rodo Bažnyčiai Slovakijoje ir visoje Europoje būdą, kaip gyventi pasaulyje –su nuolankumu ir nesiilgint praeities. Šventojo Tėvo apaštališkosios kelionės akcentus dėlioja „Vatican News“ redakcijos direktorius Andrea Tornielli.
Pasak A. Tornielli, vizitas Slovakijoje leidžia mums suprasti kelią, kuriuo popiežius pataria Bažnyčioms eiti skelbiant Evangeliją visoje Europoje. Tai vizija, persmelkta tikrovės – net kankinių tautos, kurios pažino komunistinio totalitarizmo persekiojimą, šiandien susiduria su sekuliarizacija. Auga kartos žmonių, kurie nebeturi ryšio su didvyrių, rezistencijos, išsaugotos tapatybės ir tikėjimo istorija. Jauni žmonės dažnai nusivilia vartotojiškumo dvasia, temdančia mūsų egzistenciją, o tautos, kadaise didžiavęsi savo tradicijomis, dabar susiduria su ideologine kolonizacija, kai beprotiškai siekiama teisių, kurios, deja, susitraukia iki individualistinių troškimų.
Šiame kontekste popiežius sako, jog atsakymas į sekuliarizaciją neturi būti užsidarymas. Bažnyčia nėra tvirtovė, kuri žvelgia į pasaulį iš nuotolio. Tačiau Bažnyčia turi būti nuolanki, kaip Jėzus, einantis kartu ir nepasitraukiantis iš pasaulio. Tai Bažnyčia, kuri neužsidaro griežtume, bet gerbia kiekvieno žmogaus kelią ir leidžia augti laisvei. Tai kūrybiška Bažnyčia, kaip tų žemių šventieji – Kirilas ir Metodijus, kurie išrado naują abėcėlę, kad perduotų žmonėms tikėjimą. Atrasti naujas abėcėles skelbiant Evangeliją ir nesižvalgant atgal – tai neatidėliotinas uždavinys Bažnyčiai visoje Europoje, kuriam popiežius ragina šio apaštalinio vizito metu.
Kita žinia, kurią popiežius dar kartą pabrėžė viešėdamas Vengrijoje ir Slovakijoje – tai kryžius, kurio negalima apriboti iki kultūrinės tapatybės ar politinio simbolio. Prešove vykusios Kryžiaus Išaukštinimo liturgijos, vykusios pagal bizantinį ritą, metu popiežius ragino niekuomet neinstrumentalizuoti kryžiaus. Lengviau pastebėti tuos atvejus, kai kryžių bandoma instrumentalizuoti politiniais tikslais. Sunkiau atsilaikyti asmeniškai. Mes rizikuojame nepriimti kryžiaus logikos. Suprantame žodžius apie silpną ir nukryžiuotą Dievą, tačiau širdyje svajojame apie triumfuojantį Dievą ir nugalėtojų krikščionybę, kuriai rūpi pasaulio siūloma šlovė. Tai pagunda, nes taip krikščionybė tampa nevaisinga ir pasaulietiška. Tad kaip žvelgti į kryžių sekant Dievo logika? Popiežius primena, kad keli šventieji jį palygino su knyga, norint ją pažinti, reikia skaityti. Nepakanka užmesti akį ir palikti lentynoje, nieko nereiškia kryžiai aikštėse ir bažnyčiose, kryželiai ant kaklo – to nereikia, jei mes nekreipiame žvilgsnio į Nukryžiuotąjį, jei mūsų nesugraudina Jo žaizdos vardan mūsų išgelbėjimo. Kryžiaus liudytojas neprimena praeities neteisybės, neaimanuoja dėl dabarties, neina apgaulės keliu, neprimeta kitiems savęs, bet atiduoda savo gyvenimą dėl kitų, į visus žvelgia kaip į brolius ir seseris, nešioja kryžių ne tik ant kaklo, bet ir širdyje, popiežiaus mintį apibendrina Andrea Tornielli.
(DŽ/Vatican News)
