Neseniai pasirodė jėzuito Pierre Ferrière ir rašytojos Isabelle Meeûs-Michiels knyga „15 maldos dienų su Etty Hillesum“ (Magnificat leidiniai). Joje jauna žydų kilmės olandė Esthera ar tiesiog Etty (1914–1943), mirusi nacių koncentracijos stovykloje Aušvice vos 29-erių, į mus prabyla malda virtusiu gyvenimu, kviesdama į Dievo paieškas kiekvieną būties akimirką, net jeigu ta akimirka arti baigties.
Tapti malda kasdienybėje
Etty nekviečia kalbėti maldos, ji moko tapti malda kasdienybės tikrovėje. Galbūt todėl knygos autoriai žada, jog melstis Etty mokykloje bus nuotykis. 15 maldos dienų ragina panirti į savo vidinę gelmę, išdrįsti apsinuoginti ir pamatyti savąjį netobulumą, išeiti iš savojo asmens užsibrėžtų ribų, į viską pažvelgti giliau, plačiau, jautriau. Ši trapi mergina moko tapti malda ne vienumoje, atsiskyrus nuo žmonių ar pasaulio triukšmo. Ji moko tapti malda baisiausiomis gyvenimo aplinkybėmis, kankinimų ir prievartos metu, stovint ties gyvenimo ir mirties riba.
„Manyje yra labai gilus šulinys. O tame šulinyje – Dievas. Kartais įstengiu jį pasiekti, bet dažnai tai padaryti sutrukdo akmenys ir žvyras, užverčiantys Dievą. Tada turiu Jį atkasti iš naujo“, – savo dienoraštyje rašo Etty.
Kiekvienas šios jaunos merginos paliktas žodis ragina suklusti ir pažvelgti į savo vidinį šulinį. Ką aš ten randu – Dievą, o gal „sielos kamštį“, kurį Etty mato ir savyje esant? Kiek daug reikia vidinio ryžto norint pamatyti savąjį netobulumą ir pripažinti poreikį būti vedinam. Tačiau knygos autoriai teigia, kad „malda yra ir atvirumas“. Atvirumu į skaitytoją prabyla ir Etty. Ir šis atvirumas tampa nuostabia gydančia galia tam, kuris ieško tikrumo.
Gyvenimas gražus ir kupinas prasmės
Atverdama savo dvasinę kelionę skaitytojui, Etty budina iš vidinio įmygio. Ji ragina pažvelgti į gyvenimą kaip į slėpinį, kurio nesustabdo net mirtis. Aplinkybių įmesta į žiauriausių įvykių sūkurį, aiškiai suvokdama, kad teks pereiti visus Aušvico žiaurumus, ji vis kartoja ir kartoja viltį teikiančius žodžius:„ Koks vis dėlto gražus yra gyvenimas“. Atrodo, tarsi ši trapi, jautrios sielos mergina mums, gyvenantiems pertekliaus, sotumo, visokio gerbūvio laikotarpiu, bando perduoti esminę žinią – „kaip gera ir gražu gyventi tavo pasaulyje, nepaisant to, ką žmonės priverčia vieni kitus iškęsti“.
Skaitant šią knygą neapleidžia mintis, kad matyti grožį ir mylėti nepaisant aplinkos žiaurumų yra žmogaus pasirinkimas. Naujai suskamba ir Viktoro E. Franklio mintis, jog prasmė yra svarbiausias gyvenimo variklis, bet tik mes renkamės, ar ją atrasti, ar ne. Į šį pasirinkimą veda ilgas kelias, nuklotas išorės vilionių dulkėmis, vidinėmis abejonėmis, perdėtu susitelkimu į savąjį skausmą, kuris apakina ir uždaro duris į kito širdį. Šioje tikrovėje ypač skausmingai skamba Etty žodžiai, jog „patys save apiplėšiame baisiausiai“. Nes kiekviena diena pripildyta pasirinkimų, ir tik nuo mūsų vidinės šviesos priklauso, kokie jie bus. Ši pasirinkimo tema, kaip vidinė žmogaus galia atsilaikyti prieš kerštą, maištą, kaltinimą ar teisimą, knygoje skamba ypač ryškiai. Tam pasiduoti – lengviausias kelias, tačiau bevaisis. Etty siūlo sprendimą – „iškirsti savyje didžiules taikos proskynas“. Tebūnie tai mažyčiai daigai, reikalaujantys nuolatinės priežiūros, bet ir jie šį pasaulį daro gražesnį taikesnį, ramesnį gyventi. Kai dabartinis laikmetis kasdien „siūlo“ tiek daug priežasčių nusivilti, netikėti, nemylėti, Etty istorija suskamba kaip giesmė nemirtingajai sielai, talpinančiai savyje tik šviesą.
Leisti Dievui savyje neišblėsti
Etty pripažįsta kasdienės maldos, kontempliacijos būtinybę. Pagauta „beprotiško gyvenimo traukinio“ lėkimo ji nusprendžia kiekvieną rytą pusvalandžiui „įžengti į save“ ir stoti į akistatą su savo vidiniais demonais. Šis išsigryninimo procesas ją veda į vidinę tvirtybę, į paieškas savasties, nepriklausančios nuo išorinių įvykių, į tapimą žmogumi, kuris gimsta vidinei laisvei: „Visados privalėsi būti pati stipriausia. Visada turėsi grįžti į save. Nieko daugiau nėra. Visa kita – prasimanymai. Bet sunku nuolat prisiminti šią tiesą“. Šis suvokimas veda ne tik į laisvę, tačiau ir į begalinę vienatvę, kurioje vis aiškiau girdisi nebylus dialogas su Dievu, tykus, nepertraukiamas Buvimas, kuriame Etty mokosi būti nuolatos. Iš šio Buvimo ji sušunka: „Padėsiu, tau, mano Dieve, manyje neišblėsti“. Etty labai aiškiai nusako vienintelį kelią išlikti žiauriausiomis gyvenimo aplinkybėmis, matant tamsiausius žmogaus sielos pasireiškimus – „...iš paskutiniųjų ginti tavo buveinę savo viduje“. Ir net vienatvės akistatoje, išgyvenant tamsiausią sielos nakty, ieškoti to, kas amžina ir nekintama: „Kai net mūsų mylimieji negeba atliepti mūsų giliausios vienatvės šauksmo, ar tai nėra ženklas, kad turime daugiau remtis artimu Buvimu, kuris, nežadėdamas užpildyti mūsų vienatvės, padeda su ja gyventi…?
Troškimas nešti žmonių skausmo dalį
Pradėdami skaityti knygą labiau stebime individualią merginos istoriją, jos vidinį nerimą ir paieškas to, kas išvestų iš sumaišties ir tamsos glūdumos. Keliaujant knygos puslapiais pamažu atsiveria jos negebėjimas tilpti vien tik savo asmenyje, apsiriboti vien tik savo asmeninio pasaulio problemomis. Etty visa širdimi trokšta nešti „mažytę masės likimo dalį“, tuo metu dar nesuvokdama, kiek daug savo gyvenimu galės duoti kitiems.
Ji galėtų visiškai panirti į savo vidinę tylą, į užgimusį glaudų santykį su Kūrėju. Ten saugu ir gera. Tačiau aiškiai suvokia būtinybę „nugyventi šį gyvenimą iki paskutinio atodūsio kiek įmanoma sąmoningai ir laikantis įsitikinimų…“ Tai įmanoma tik atiduodant savo maldos vaisius tiems, kam jų labiausiai reikia – esantiems skausme, neviltyje, pasimetime. Ir net suvokiant, kad netrukus jos laukia žemiškojo gyvenimo pabaiga, ištarti: „ Mes to neišvengsime, eime ir pabandykime padaryti, ką galime dėl kitų“. Ir ji daro. Etty nenuilstamai lydi šioje gyvenimo kelionėje kiekvieną sutiktą, ieškodama palūžusių ir pasimetusių žmonių širdyse Dievui namų. Ši trapi mergina, pati eidama per skausmo pragarą, ištaria: „Aš tau pažadu, mano Dieve, ieškosiu tau vietos ir stogo kuo didesniam skaičiui namų“. Tai tampa jos gyvenimo misija.
