Popiežius ketvirtadienį audiencijoje priėmė klaretinų kongregacijos generalinės kapitulos narius. Misionierių kongregacijai priklauso beveik trys tūkstančiai narių visuose žemynuose.
Popiežius Pranciškus pasveikino kapitulos dar vienai kadencijai perrinktą klaretinų vyresnįjį, iš Indijos kilusį t. Mathew Vattamattam, su juo ir kapitulos dalyviais audiencijoje dalyvavusius kardinolą Aquilino Bocos Merino, buvusį klaretinų – Nekalčiausiosios Marijos Širdies sūnūs misionierių – vyresnįjį ir ses. Yolanda Kafka, iš Lenkijos kilusią klaretinų kongregacijos moterų atšakos vyresniąją, nuo 2019 metų kartu einančią Tarptautinės vienuolijų vyresniųjų sąjungos pirmininkės pareigas.
Popiežius pasakė kalbą akcentuodamas pašvęstojo gyvenimo charizmos pranašystę. Jūsų darbai bus tikrai vaisingi tik jei misija nebus atskirta nuo kontempliacijos ir gyvenimo Viešpatyje, sakė popiežius. Misionieriai, siekiantys būti tikėjimo liudytojais, negali atsisakyti adoravimo. Liudytojai ir adoruotojai – šie terminai susitinka Evangelijos širdyje. Morkaus Evangelijoje sakoma: „Juos paskyrė, kad būtų kartu su juo ir kad siųstų juos skelbti žodžio“ (plg. Mk 3, 14). Tai du, vienas be kito egzistuoti negalintys ir vienas kitą papildantys matmenys, pasakė popiežius.
Popiežius, perspėjęs misionierius prieš Evangelijos ideologinį išnaudojimą, juos kvietė sekti Evangelija kaip kelrodžiu, kiekvienu momentu vadovautis jos patarimais ir, kongregacijos steigėjo, vyskupo šv. Antano Marijos Klareto žodžiais, karštu troškimu „sekti Jėzumi, pagal jo pavyzdį melstis ir darbuotis visuomet siekiant Dievo garbės ir sielų išganymo“ – kaip apaštalas Paulius, atrasti savo gyvenimą Kristuje: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2,20), – pridūrė Pranciškus.
Pasak jo, šių gairių įgyvendinimas įkvėps drąsa misijoje taip, kaip įkvėpė kongregacijos steigėją ir pirmuosius jos misionierius. Pašvęstajam gyvenimui reikalinga drąsa, reikia senolių, atsispiriančių kūno sąstingiui ir jaunuolių, atsispiriančių dvasios sąstingiui.
Vykdydami Viešpaties pavestą misiją negalime tenkintis žingeidžiu įvykių stebėjimu iš tolo. Turime apsispręsti. Klaretinų steigėjo pavyzdys liudija, kad negalime būti vien tik paprastais tikrovės stebėtojais. Turime joje dalyvauti, kad galėtume pakeisti gyvenimo kelyje aptiktą nuodėmės tikrovę. Reikia artumo, atjautos ir švelnumo.
Nebūkite pasyvūs daugelio mūsų amžininkų patiriamų sunkumų akivaizdoje, o įsipareigokite kovoti už pagarbą žmogaus orumui ir už pagrindines žmogaus teises. Kaip tai padaryti? Leiskite būti paliestais Žodžio ir laiko ženklų, jų šviesoje perskaitykite savo gyvenimo istoriją ir charizmą, atmindami, kad pašvęstas gyvenimas yra kaip vanduo: jei neteka – prasideda puvimas, pūva. Atmindami savo praeities istoriją iš naujo įsisavinkite charizmos limfą – gyvybę. Šitaip gyvensite su pranašiškumu, galinčiu prikelti ir apšviesti žmones.
Garsus Ispanijos dvasininkas ir pamokslininkas kun. Antanas Marija Klaretas 1849 m. įsteigė misionierių kongregaciją, tačiau jai vadovavo tik keletą mėnesių – buvo popiežiaus paskirtas Kubos sostinės arkivyskupu ir išvyko į Kubą, kur su bendraminčiais sėkmingai plėtę evangelizavimo darbus, ten įkūrė kongregacijos moterų misionierių atšaką. 1950 metais arkivyskupas Antanas Maria Klaretas paskelbtas šventuoju. Jo vardu klaretinais vadinami misionieriai išlaiko 461 namus, o kongregacijos moterų atšaka – Nekalčiausios Marijos vienuolės – 81 namus Europoje, Afrikoje, Azijoje ir Amerikoje. (SAK / Vatican News)
