Krikščionis žino, kad jo tėvynė visų pirma yra danguje, tačiau taip pat labai vertina ir žemiškąją tėvynę, laisvą ir demokratišką, teisingą, gerbiančią žmogaus teises ir teisės viršenybę, pasižyminčią broliškumo kultūra, dosnumu, solidaria meile, geriausiai išreiškiančia asmens orumą, taikiai sugyvenančia su kaimynais, pažymėjo kardinolas P. Parolin.
Artimiausias popiežiaus bendradarbis ką tik sugrįžo į Romą iš Slovėnijos, į kurią vyko su sielovadiniu ir diplomatiniu vizitu. Nacionalinėje Brezje šventovėje kardinolas vadovavo padėkos šv. Mišios už 30-ąsias Slovėnijos nepriklausomybės metines, nepamiršdamas ir 25-ųjų popiežiaus Jono Pauliaus II vizito, prasidėjusio būtent nuo Brezje Marijos šventovės tuo metu dar labai jaunoje Slovėnijos valstybėje, metinių. Rugsėjo 1-ąją kardinolas P. Parolin, Šventojo Sosto valstybės sekretorius, dalyvavo Bledo, netoliese esančio kurortinio miestelio, strateginiame forume, suburiančiame centro ir pietų Europos politinius ir visuomenės lyderius.
Bledo strateginio forumo tema – Europos ateitis. Europos vienijimas prasidėjo kaip atsakas į II Pasaulinio karo siaubus, kad Europa susitaikintų, gyventų vienybėje ir solidariai. Europos tėvai steigėjai, priminė kardinolas P. Parolin, buvo tvirtų įsitikinimų krikščionys, kurie ieškojo dangaus karalystės ir stengėsi statyti namą ant tvirtų pamatų, pagal paties Jėzaus pateiktą palyginimą.
Amžiams bėgant Bažnyčia nenustojo siūlyti Jėzaus mokymo ir Dievo žodžio kaip stabilaus pagrindo valstybei ir tarptautinei bendruomenei, visuomenei ir ją sudarantiems elementams. Bažnyčios socialinė doktrina skirta būtent tam.
Šioje perspektyvoje apmąstant Evangeliją, šv. Jono XXIII enciklikoje „Pacem in terris“ nurodoma, kad tvirčiausi pamatai mūsų namams yra tiesa, teisingumas, laisvė ir meilė.
Krikščionis tiesą visų pirma mato nukryžiuoto ir prisikėlusio Viešpaties veide, pažymėjo kardinolas. Tačiau, pasak jo, atrodo, kad išsižadame pačių elementariausių tiesų. Galbūt dėl įpročio, kuris susiformavo siekiant išgyventi dešimtmečiais valdžiusio režimo sąlygomis, galbūt dėl viską persmelkiančio šiuolaikinio skepticizmo. Pranciškaus enciklikoje „Fratelli tutti“ raginama išmokti atpažinti būdus, kuriais manipuliuojama ir iškraipoma tiesa, ištrinant ją iš viešojo ir privataus diskurso. Tik tada Slovėnijos, plačiau žiūrint, ir visos Europos religinės ir kultūrinės šaknys vėl prisipildys gyvybinių syvų, kurie maitins visą medžio lapiją.
Tiesa jus išlaisvins, sako Viešpats. Tačiau, pabrėžė kardinolas P. Parolin, Jėzus kalba ne apie kaprizų laisvę, o apie laisvę nuo žmogaus orumą paminančių vergovių ir laisvę daryti gera. Šiame kontekste Bažnyčia prašo saugoti religijos laisvę, kurią Jonas Paulius II yra prilyginęs žmogaus teisių šerdžiai. Religijos laisve yra apsaugomas intymiausias asmens gėris, jo santykis ir pokalbis su savuoju Kūrėju, savosios gyvenimo prasmės atradimas, sąsajos su istorija ir kosmosu, etinis įsipareigojimas dėl savo ir kitų realizacijos, savo potencialo išskleidimas. Tokia apsauga yra ir sveikos demokratijos požymis.
Gražiausias laisvės siekis yra meilė. Esame laisvi, kad galėtume mylėti, mylime, kad būtume laisvi. Pirmasis laiptelis link meilės yra teisingumas, kurį galima apibūdinti kaip nuolatinį nusiteikimą pripažinti tai, kas kiekvienam priklauso, yra kiekvieno teisė. Jei meilė negali gyvuoti be tokios teisingumo nuostatos, tai tuo pat metu ji viršija teisingumą, viršija tai, kas privalu ir duodama veltui. Beginklis Kristus ant kryžiaus išskleistomis rankomis rodo savo Širdį, dovanojamą veltui visiems žmonėms kraštutiniu meilės veiksmu: tai tvirčiausia uola, ant kurios galima statyti mūsų asmenybes ir visuomenes. Įstatymai nustato ir reguliuoja teises bei pareigas, o meilė kreipia į savęs dovanojimą, be išskaičiavimo ir pelno. Tokios meilės – didžiausio tiesos, laisvės ir teisingumo vaisiaus – kardinolas P. Parolin šv. Mišių dalyvius padrąsino melsti Slovėnijai, Europai ir visam pasauliui. (RK / Vatican News)
