Kaip praneša žinių agentūra „Fides“, Egipto vyriausybės komitetas liepos ir rugpjūčio mėnesiais legaliomis pripažino dar 27 bažnyčias ir 49 kitus bažnytinės nuosavybės pastatus. Pažymima, kad nuo 2016 metų legalizuotų bažnyčių skaičius pasiekė 1958. Kairas vykdo pažadą normalizuoti krikščionių bendruomenių gyvenimą, nors gal ir ne taip sparčiai, kaip jos norėtų.
Bažnyčių statybų, remonto, pripažinimo ir teisinio užregistravimo problema dešimtmečius kamavo visas Egipto krikščionių bendruomenes. Tarp jų – didžiausia Koptų Ortodoksų Bažnyčia, kuriai priklausantys tikintieji sudaro apie 10 procentų visų šalies gyventojų. Jų yra apie dešimt milijonų.
Dar visai neseniai bažnyčių statybų ir įteisinimo klausimus reguliavo du įstatymai: 1856 metų Hamayouni dekretas, siekiantis Osmanų imperijos laikus, ir 1934 metais, jau po Egipto nepriklausomybės, paskelbtas Azabi dekretas, iš esmės pakartojęs pirmojo nuostatas. Buvo deklaruojama, kad šie dekretai iš dalies sulygino musulmonų ir nemusulmonų teises. Dekretuose buvo numatyta, kad krikščionys gali turėti oficialius maldos namus, tačiau jie turi būti per tam tikrą atstumą nuo mečečių, mokyklų, valdžios institucijų, geležinkelių, kanalų ir tiltų. Be to, kiekvienos naujos bažnyčios projektas turėjo gauti valdovo, o vėliau – prezidento parašą. Jei šios taisyklės galėjo veikti 19 amžiuje, kai dauguma žmonių gyveno kaimo vietovėse, istoriškai pasiskirstę pagal etninę kilmę ir religines pažiūras, tai 20 amžiuje, prasidėjus urbanizacijos procesui, jos praktiškai pavertė krikščionis antros klasės piliečiais ir sukūrė diskriminacijos prielaidas. Kai krikščionys, dažniausiai koptai ortodoksai, atsikėlę į besiplečiančias gyvenvietes ar miestus, susibūrę į bendruomenę norėdavo pasistatyti naujus, jų poreikius atitinkančius maldos namus, neišvengiamai susidurdavo su kliūtimi – arti esančia musulmoniška institucija arba objektu, šalia kurių bažnyčią statyti draudžiama. Prie to prisidėjo kultūrinė ir socialinė diskriminacija: kai kuriais atvejais, sužinoję apie naujos bažnyčios projektą, radikaliau nusiteikę musulmonai paskubėdavo numatomų statybų kaimynystėje įrengti nedidelę mečetę ir reikalaudavo statybas sustabdyti.
Tačiau ir prezidento pasirašyti leidimai statyti bažnyčias, keli ar keliolika per metus, visai neatitinkantys realių krikščionių poreikių, dar nereiškė laimingos pabaigos: bažnyčių projektus visokiais pretekstais, vedami antikrikščioniškų sentimentų, blokuodavo įvairių žemesnių grandžių funkcionieriai. Įsimintinas vienos evangelikų bendruomenės atvejis – nuo leidimo išdavimo iki bažnyčios atidarymo viename Kairo priemiestyje jai teko laukti penkias dešimtis metų. Panašiai buvo vilkinami ir bažnyčių išorės ir vidaus remonto darbai, kuriems taip pat reikėjo specialaus leidimo. Kartais leidimo tekdavo laukti keletą ar keliolika metų. Per tą laiką jų durys turėjo būti uždarytos, o avarinė būklė tapdavo dar prastesne: toks ir buvo vilkintojų tikslas. Mečečių statybų ir remontų darbams šie suvaržymai nebuvo taikomi. Šiame kontekste 2005 metų prezidento Mubarako režimo potvarkis, leidžiantis bažnyčių statybos ir remonto leidimus išduoti 26 Egipto sričių gubernatoriams, ne vien prezidentui, buvo pristatytas kaip didelė nuolaida.
Esant tokioms sąlygoms, Egipto krikščionims liko dvi išeitys. Viena, statyti bažnyčias už kelių ar keliolikos kilometrų nuo gyvenviečių, toli nuo savo namų, Antra, statyti nedideles bažnyčias be oficialių leidimų, įrenginėti jas namuose, kiekvieną dieną rizikuojant sulaukti inspektorių ir baudų.
Pastarasis dešimtmetis Egiptui nebuvo lengvas: 2011 metais žlugo ilgametis prezidento Mubarako režimas. Rinkimus demokratiškai laimėjęs Mohamed Morsi pradėjo proislamiškas reformas, 2013 metais buvo jėga atstatydintas kariuomenės. Jos iškeltas atstovas, dabartinis prezidentas Abdel Fattah el-Sisi, buvęs aukšto rango kariškis, sustabdė islamizavimo kryptį ir pažadėjo diegti modernios sekuliarios valstybės principus, apimančius ir realią religijos laisvę, kaip numatyta 2014 metų Konstitucijoje. 2016 metų rugpjūčio 30-ąją Egipto parlamentas priėmė įstatymą, kuriame atsisakyta ankstesnių sąlygų bažnyčių statymui ir nurodyta vadovautis kitu kriterijumi – krikščionių bendruomenės dydžiu. Tuo pačiu įstatymu sukurtas komitetas, kurio uždavinys – įvertinti jau pastatytų krikščioniškų maldos namų būklę ir juos legaliai užregistruoti. Komitetas renkasi 4–5 kartus per metus, kas kartą legalizuodamas dešimtis pastatų. Nuo 2019 rugpjūčio iki 2021 rugpjūčio oficialiai užregistruota apie 850 krikščioniškoms bendruomenėms priklausančių bažnyčių ir kitų pastatų. (RK / Vatican News)
