Brolis Evaldas Darulis OFM jau 13 metų lydi žmones onkologinės ligos kelionėje. Sugrįžkime į pačią pradžią, pirmuosius žingsnius. 2001 m. rudenį Aldonos Kerpytės iniciatyva keletas moterų, sergančių onkologinėmis ligomis draugijos „Zunda“ narių ir kitų asmenų, kartą per mėnesį susirinkdavo pabendrauti, pasidalinti savo išgyvenimais, kartu melstis ir augti tikėjime Švč. Širdies pranciškonių misionierių kongregacijos vienuolyne Kretingoje. Draugijos „Zunda“ dvasiniais globėjais tapo seserys pranciškonės misionierės Benjamina Borsato ir Sicily Matew Mundiyankal, o nuo 2003 m. – tuometinis Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai parapijos klebonas brolis Evaldas Darulis OFM. 2005 metais Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos šv. Kazimiero provincijai įkūrus Šv. Pranciškaus onkologijos centrą, kuris iš pradžių glaudėsi Kretingos Apreiškimo vienuolyne, po to – persikėlė į naujas patalpas Klaipėdoje, brolis Evaldas tapo jo dvasiniu konsultantu, o pastaruosius metus ir užsiėmimų vadovu. Tuo pat metu jis atliko kapeliono tarnystę Klaipėdos universitetinės ligoninės Onkologijos skyriuje. 2016 m. sausio mėnesį Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos šv. Kazimiero provincijos kapituloje brolis Evaldas Darulis OFM buvo paskirtas į Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebono tarnystę, kurią pradės nuo vasario 15 dienos. Šv. Pranciškaus onkologijos centro lankytojai, savanoriai, darbuotojai ir bendruomenė „Vilties piligrimai“ išlydi brolį Evaldą į naują paskyrimą, linkėdami stiprybės ir ypatingos Dievo palaimos.
Brolis Evaldas Darulis OFM, prieš iškeliaudamas į Vilnių, sutiko pasidalyti savo mintimis:
Ką tau asmeniškai reiškia savo pašaukime sekti Jėzumi, atsiveriant Dievo valiai?
Sekti Jėzumi - juo pasitikint, eiti tiesos pilnatvės keliu. Atsidavimas Dievo valiai, jo malonei – panaikina bet kokią abejonę. Mano pranciškoniškame pašaukime 13 metų trukusi kelionė su onkologiniais ligoniais ir jų artimaisiais man suteikė ypač praturtinančią, teigiamą ir visiškai naują patirtį, nes studijuodamas Italijoje dirbau su protinę ir fizinę negalę turinčiais žmonėmis. Tie metai, praleisti teikiant pagalbą onkologiniams ligoniams ir jų artimiesiems, man davė brandą kaip kunigui, kaip broliui. Šiandieną, atsisveikindamas su Šv. Pranciškaus onkologijos centru ir bendruomene „Vilties piligrimai“, su kuria praleista daug brangių akimirkų, suvokiu, kad dabartis yra mano nuolankumo patikrinimas, o nuolankumas turi tapti mano troškimu toliau tarnauti ten, kur Dievas man parodys. Tikiu, kad bendravimo su vėžiu sergančiais ir jų šeimomis patirtis, tikrai galės būti panaudota Vilniuje.
Kokia tavo atėjimo pas onkologinius ligonius pradžia?
Kai atvykau į Kretingą, baigęs studijas Italijoje, tuometinis parapijos klebonas mane supažindino su Aldona Kerpyte (dabar – Šv. Pranciškaus onkologijos centro direktorė). Mes aplankėme ją po operacijos ligoninėje. Tada supratau, kad tokia galėtų būti mano tarnystė - padėti onkologiniams ligoniams, sekant šventuoju Pranciškumi, kuris apkabino raupsuotąjį, nes šiems žmonėms ypač reikalinga dvasinė pagalba. Džiaugiuosi, kad tai pajutau ne vienas, nes visą laiką kartu buvo brolis Benediktas Jurčys OFM, kuris savo mintimis, idėjomis ir darbais subrandino šiandieninį Šv. Pranciškaus onkologijos centrą. Tokiu būdu, kaip broliai mes papildėme vienas kitą. Aldona savo pavyzdžiu įrodė, kad kovojant su vėžiu, nereikia pasiduoti. Ji liudijo, kad žmogus tai gali padaryti tik visiškai atsiduodamas Dievo valiai, o pats Dievas yra vaistai. Aldonai ligos metu gimė pašaukimas – būti su ligoniais, o jos buvimo su sergančiaisiais tikslas – kad jie atrastų Dievą. Ji ypač rūpinosi ligonių sakramentiniu gyvenimu. Ji subūrė daug įvairaus amžiaus onkologinių ligonių. Jų dvasinė būklė jai buvo ypač svarbi. Atsirasdavo vis naujų sergančių vėžio liga – pasimetusių, nežinančių kaip tai priimti - ir mes kartu su Aldona juos lankėme. Bendravimas su ja mane tobulino, ji man buvo sektinas pavyzdys. Dirbant su onkologiniais ligoniais, Aldona tapo mano mokytoja. Per tuo metus mes su ja aplankėm daug sergančiųjų vėžio liga ir jų šeimų, patyrėme jų sunkius išgyvenimus. Dievui ir žmonėms padedant, po eilės metų išsipildė svajonė – onkologiniai ligoniai dabar turi vilties namus – Šv. Pranciškaus onkologijos centrą Klaipėdoje – kuriame jiems teikiamos inovatyvios kompleksinės – dvasinės, psichosocialinės, sveikatinimo bei apgyvendinimo – paslaugos.
Kaip pats jauteisi, matydamas sergančiųjų onkologine liga išgyvenimus ir sunkumus, neturėdamas patirties šioje srityje?
Kada žmogaus būklė sunki, jam reikalinga pagalba ir su juo bendrauji kaip kunigas. Ligos priežastis yra gydoma Dievo per dvasininką, tik reikia įsiklausyti į skirtingus žmonių išgyvenimus. Supratau, kad tiems žmonėms yra reikalinga teisinga Dievo sąvoka – ne baudžiančio, bet visuomet padedančio. Troškau, kad ligoniai suvoktų, kad Dievas jiems duoda vieną iš svarbiausių galimybių – savo malonės ženklus – sakramentus. Patyriau ir tai, kad sergantiems onkologine liga taip pat labai reikalingas žmogus – dvasininkas, kuris tiesiog juos išklausytų. Dvasinis gydymas bet kokioje ligoje yra vienodas – tai gydančio Dievo darbas konkrečiame žmoguje.
Kas, tavo nuomone, vėžiu sergančiam žmogui yra svarbiausia?
Svarbu atsiremti į kito žmogaus petį, paprašyti pagalbos. Pasitikėjimas Dievu – tai visa ko pagrindas. Taip pat reiktų stengtis, kad liga ir jos įtakota būsena, nebūtų irzlumo, apatijos ir neveiklumo priežastimi. Žmogus visgi turi pats padaryti žingsnius – stengti per maldą atrasti ramybę, sunkioj situacijoj matyti ir tai, kas gera. Sergančiojo dvasinis kelias visuomet turi būti aiškus – toks, kokį nurodo Romos katalikų bažnyčia, o pats gydymas - patikėtas gydytojams profesionalams.
Kokį testamentą palieki Klaipėdoje įsikūrusio Šv. Pranciškaus onkologijos centro lankytojams, darbuotojams ir savanoriams?
Mano testamentas – tai draugystė ir tai, ką laikome širdyje. Ką mes – vėžiu sergantieji, jų artimieji, centro darbuotojai, bendruomenė – išmokome vieni iš kitų, šiandien galime dalytis ir su kitais.
Dėkojane už pokalbį.
Su broliu Evaldu Daruliu OFM kalbėjosi Nijolė Raudytė
