Klausimas „Ar nesiskiepyti – tai nusidėti apsileidimu?“ gali atrodyti pernelyg tiesmukas, tačiau, jei jis užduodamas žmogui, kuris dar nėra praradęs nuodėmės pajautos, nuoširdus atsakymas į jį turėtų būti teigiamas: taip, kas sąmoningai atsisako skiepytis nuo COVID-19, nusideda apsileidimu savęs paties ir artimo atžvilgiu. Taip mano straipsnio, kurį paskelbė Italijos Švenčiausiosios Širdies kunigų kongregacijos žinių portalas, autorius.
Šiuolaikinėje kultūroje nuodėmės sąvoka ir ypač jos asmeninė pajauta jau kone išnykusi: net ir save tikinčiaisiais laikantys žmonės retai eina išpažinties. Labai pasitikinčios savimi šiuolaikinės visuomenės nariai mano, kad moralės klausimai yra tik žmogaus asmeninio apsisprendimo reikalas, kad jokia religija neturi galios nustatyti elgesio taisyklių. Todėl kiekvienas sau nusistato asmenines ribas, kas yra gerai ir kas blogai. Prie to privedė absoliutus ir įkyrus individualizmas, kurį dar labiau sustiprina prezumpcija, kad patys puikiai išmanome visas pažinimo sritis, įskaitant mokslą ir mediciną.
Tie, kurie nenori skiepytis, iš esmės remiasi keturiais argumentais: baime, sąmokslo teorijomis, tariamu skiepų neveiksmingumu ir jų sukeliamais šalutiniais poveikiais. Galima suprasti ir pateisinti pirmąjį argumentą, nes iš tiesų yra žmonių, sergančių liga, kuri vadinasi blenofobija – adatos baimė. Ir nors ją sunku racionaliai pagrįsti, faktas, kad ji yra. Antra – sąmokslo teorijos. Jos nėra naujas dalykas, atsiradęs kartu su COVID-19 pandemija. Savaip interpretuojamos žinios apie mokslą, ekonomiką, politiką, institucijas ir valdžią jau anksčiau maitino įvairias sąmokslo teorijas. O staigus koronaviruso įsiveržimas į pasaulį, kartu su labai rimtomis pasekmėmis socialiniam ir ekonominiam gyvenimui, atnešė ir pasimetimą siekiant suvokti ir interpretuoti tai, kas aplink mus dedasi. Trečia – tariamas skiepų neveiksmingumas. Be medicinos priemonių viruso neįveiksime. Alternatyva galėtų būti tik visiška izoliacija. Tačiau tai reikštų grįžti į akmens amžių, archajiškai, elementariausiu būdu kovojant už išgyvenimą. Galiausiai – šalutinių poveikių baimė. Deja, vienokie ar kitokie šalutiniai poveikiai yra neišvengiami. Tai yra medicinos dalis. Nė vienas vaistas nėra visiškai nekenksmingas, ne visi žmonės vienodai į juos reaguoja. Tačiau vaistai išgelbsti gyvybę. Vakcinos yra veiksminga gynyba. Medicinos istorija rodo, kad buvo laimėta daug mūšių.
Dėl to, viską pasvėrus, sąmoningas pasirinkimas nesinaudoti galimybe saugoti save ir kitus vertintinas kaip aplaidus neveiklumas. Pirmiausia tai apsileidimas savęs paties atžvilgiu. Krikščioniškas meilės įsakymas reikalauja mylėti kitus kaip save patį. Pasiskiepyti ir reiškia mylėti save ir kitus. Nesiskiepyti – tai leisti blogiui atsirasti, nors galbūt niekas niekada negalės tiksliai nustatyti, kas jį sukėlė. Turime žmogišką ir krikščionišką pareigą saugoti savo ir kitų gyvybę ir sveikatą. Turime pareigą gerbti ir visą kūriniją. Pagal Dievo planą žmonija yra pašaukta siekti pusiausvyros, harmonijos ir išlikimo. (JM / settimananews.it / Vatican News)
