„Tai Dievo dovana, kiekvienas gyvena savo pašaukimo gyvenimą. Kartais gal ir sudėtinga suprasti tą kelią, kodėl Dievas mane tokiu būdu pašaukė, aš pats tikrai nežinau.“
Tūkstančiai kilometrų, nešant kryžių iš Lietuvos į Jeruzalę, į Gvadalupę, pro Atono kalną. Studijos Romoje, kunigo šventimai, Mišios pagal senąsias lotynų apeigas ir pagal bizantinį ritą bažnytine slavų kalba. Kvapą gniaužiantis kelias, tarsi vėjo gūsis įsiveržęs tikėjimas, išplėšęs brolį Marija Eliją iš verslo pasaulio ir nusinešęs į kitokio pasaulio pažinimą. Kalbamės su broliu Eliju apie jo kelionę tikėjimo ir kunigystės link.
Kaip gimė pašaukimas? Taip, tai buvo visai kitas pasaulis, pasakoja brolis Elijas. Gyvename lyg būtume savo gyvenimo šeimininkai, bet išties esame jo bendraautoriai su Dievu, Dievas suteikia tą galimybę tvarkyti savo gyvenimą. „Manau, kad Dievas žino mūsų pradžią ir pabaigą. Atsimenu, kai buvau versle, tai buvo neįmanomas dalykas, kad tapčiau dvasininku, kunigu“, – sako brolis Elijas. Jo pamaldi močiutė penkiolikmečiui pasiūlė priimti pirmąją Komuniją, tačiau jis atsisakė. Nebuvo ateistas, bet nebuvo ir tikintis. Pirmąją Komuniją priėmė keturiasdešimties metų. Kaip tai nutiko? Tiesiog pradėjo dominti dvasiniai dalykai. Buvo lyderis verslo bendruomenėse, dalyvavo kuriant Lietuvos prekybos ir pramonės rūmų asociaciją, Klaipėdos laisvąją ekonomikos zoną, projektus, buvo labiau charizmatinis lyderis, nei ekonomikos specialistas. Jį domino psichologija, žmogaus vidus, paskui ėmė skaityti knygas apie tai, kaip pasiekti harmoniją. Verslo pasaulyje prasidėjo įvairios konkurencinės kovos ir nebesinorėjo ten dalyvauti, svarstė išvažiuoti į Tibetą, bet liko ir ėmė ieškoti Tibeto savo širdyje. O paskui prasidėjo dvasinė kelionė, Dievo vedimas. „Atsimenu, visąlaik labai Mariją mylėjau. Viena pažįstama nuvedė į Aušros Vartų koplyčią ir išmokė persižegnoti. O paskui buvau ieškojimuose, tais laikais nežinojau, kas tas Dievas yra.“
Kitas pažįstamas paskatino jį ieškoti gilesnio ryšio su Mergele Marija ir taip brolis Elijas ėmė melstis Rožinio malda. Ar keliaudamas po Indiją, ar eidamas į visokius nekrikščioniškus seminarus – visur meldėsi rožinį. „Tas kelias per Mariją man tikrai buvo Dievo dovana. Aš ją labai pamilau, ji man tapo pašaukimo vedle. Ji mane labai nuostabiai veda, švelniai atvedė prie Kristaus“, – pasakoja brolis Elijas.
Jis prisimena vieną įvykį, nutikusį vos atvykus studijuoti į Romą 2011 m. Studijos pasirinktoje Bedos Garbingojo kolegijoje vyko anglų kalba, pirmas semestras atrodė būsiantis ypatingai sunkus, nes jo anglų kalbos žinios buvo gana prastos, jau nekalbant apie teologinį žodyną. Eidamas į egzaminą jis galvojo, kaip reikės jį išlaikyti, ėmė siaubas. Tada brolis Elijas nuėjo į Santa Maria Maggiore baziliką prie Betliejaus ėdžių, pasimeldė į Mariją, paprašė gelbėti, nes jautė, kad savo jėgomis nieko nenuveiks. Prieš egzaminą susapnavo, kad eina į egzaminą kartu su Mergele Marija... Ir puikiai išlaikė pirmąjį egzaminą apie Jono Pauliaus II encikliką „Fides et ratio“, taip pat ir visą sesiją. O paskui Dievas taip sudėliojo įvykius, kad pirmąsias Mišias brolis Elijas aukojo būtent toje bazilikoje prie Betliejaus ėdžių.
Kaip tokius kardinalius pokyčius priėmė šeima, žmona, vaikai? Brolis Elijas džiaugiasi, kad šeima gavo tikėjimo malonę – buvusi žmona pasikrikštijo, šiandien tapo ikonas. Visa šeima dalyvavo diakono ir kunigystės šventimuose. Meldžiasi vieni už kitus. „Tai Dievo dovana, kiekvienas gyvena savo pašaukimo gyvenimą. Kartais gal ir sudėtinga suprasti tą kelią, kodėl Dievas mane tokiu būdu pašaukė, aš pats tikrai nežinau. Man būtų buvę lengviau, jei būčiau baigęs normaliai mokslus, daktarinę disertaciją parašęs, kai buvo trisdešimt metų, bes dabar dar ją rašau“, – svarsto brolis Elijas.
Buvo svarbių įsimintinų, neprilygstamų patirčių. Viena jų – piligrimystė pėsčiomis nešant kryžių į Jeruzalę. Tai buvo atgailos kelionė. „Abitas man pirmiausia simbolizuoja atgailą. Man labai svarbu gyventi atgailos dvasioje. Kas yra atgaila? Tiltas tarp Dievo teisingumo ir jo gailestingosios meilės. Mes kartais kalbame apie gailestingumą, bet užmirštame, kad teisingumas egzistuoja, pragaras, dangus egzistuoja ir, jei norime pereiti į Dievo meilės gailestingumo slėpinį, turime pereiti per tiltą, kuris yra atgaila.“
Nepakartojama patirtis – septyniolika dienų Atono kalne, kur jis jautriai išgyveno Kristaus Bažnyčios pasidalijimą. „Toks įspūdis, kad, jei Dangiškoji Motina ir turėtų du sūnus – vieną praktikuojantį katalikų, kitą – bizantinę tradiciją, tie du sūnus negalėtų kartu švęsti Prisikėlimo. Tokiai mamai niekada nebūtų džiaugsmo šventės, kai jie visi sėdėtų prie vieno stalo.“ Tada įkvėpimo pagautas jis paėmė akmenėlių nuo Atono kalno viršūnės, padirbino jais papuoštus sidabrinius kryželius, kuriuos palaimino jį globojęs vyskupas, ir leidosi į piligrimystę po Lotynų Ameriką, kur nunešė kryželius į dvidešimties šalių nacionalines Marijos šventoves. Jie buvo iškilmingai priimti, pavyzdžiui, Gvadalupės bazilikos rektorius surengė procesiją, o broliui Elijui padovanojo akmenį iš tos vietos, kur buvo apsireiškusi Mergelė Marija. Laiminant šventovės rektoriui brolis Elijas paaukojo savo pašaukimą Gvadalupės Dievo Motinai. Antrą kartą brolis Marija Elijas Gvadalupės šventovę aplankė su piligrimų grupe iš Lietuvos, pėsčiomis įveikę 5000 km.
Vėliau, studijuodamas Romoje, nutarė Mergelei Marijai pašvęsti savo licencijato darbą, nagrinėdamas dviejų didžiojo erelio sparnų, kurie buvo duoti Moteriai nuo persekiojimo skristi į dykumą (pagal Apreiškimo Jonui knygą), temą. Jis įvardija šiuos sparnus kaip dvi dvasines tradicijas – ortodoksų bizantinę Atono kalne ir kartūzų lotyniškąją, abi kylančias iš dykumos tėvų dvasingumo. Prieš pora metų brolis Elijas atrado lotyniškosios liturgijos Mišių grožį ir ėmė aukoti Mišias ta tradicija. Šia tradicija taip pat jis aukojo ir savo pirmąsias Šv. Mišias Santa Maria Maggiore bazilikoje. Šiemet per Velykas brolis Elijas pirmąkart šventė Eucharistiją pagal bizantinę tradiciją bažnytine slavų kalba, vėliau tokias Šv. Mišias aukojo ne kartą Romos „Russicum“ kolegijos koplyčioje, o kitais kartais celebruoja šiuolaikines Mišias.
Nuotrauka iš asmeninio br. Marijos Elijo archyvo
(DŽ / Vatican News)
