Rugpjūčio 15 d. švenčiama Žolinė – Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iškilmė.
Šventės ištakos –siekia IV a. pab., Jeruzalėje. Tai pati seniausia ir garbingiausia šv. Marijos šventė. 1950 m. popiežius Pijus XII, tikėjimą, kad Marija buvo paimta į dangų su siela ir kūnu paskelbė kaip dogmą, nes apaštalai atėję prie kapo, nerado jos kūno, o vien tik gėles.
Atsidarė danguje Dievo šventykla, ir pasirodė šventykloje jo Sandoros skrynia. Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas. Pasirodė ir kitas ženklas danguje: štai milžiniškas ugniaspalvis slibinas su septyniomis galvomis, su dešimčia ragų ir su septyniomis diademomis ant galvų. Jo uodega nušlavė trečdalį dangaus žvaigždžių ir nurėžė jas žemėn. Slibinas tykodamas sustojo priešais moterį, kad, jai pagimdžius, prarytų kūdikį. Ir ji pagimdė sūnų, berniuką, kuriam skirta ganyti visas tautas geležine lazda. Kūdikis buvo paimtas pas Dievą, prie jo sosto. O moteris pabėgo į dykumą, kur buvo jai Dievo paruošta būstinė. Aš girdėjau galingą balsą danguje, kuris sakė: „Dabar atėjo mūsų Dievo išganymas, galybė, karalystė ir jo Mesijo valdžia“. (Apr 11, 19a; 12, 1. 3–6a. 10ab)
Pasak Adolfo Grušo, Ji turi tūkstančius vardų… tačiau kiekvienas iš jų tik patvirtina, kad ji yra mūsų Motina: „Ant kryžiaus mirštantis Sūnus pavadins ją „moterimi“…Taip Marijos asmenyje buvo ypatingai išaukštintas moteriškumas, kaip dovana, kurią reikia vertinti ir išsaugoti amžinai.
Šiandien švenčiame didingą ir aukščiau visko iškylančią Moterį. Prisimename, kad jos kūnas, išvengęs sunykimo kape, buvo paimtas į Dievo artumą.
Paprastai, vartodami šį terminą, galvojame apie tai, kad paimtojo nebėra su mumis, tačiau taip neatsitiko su Marija. Priešingai: kasdien ji dovanojama kiekvienam iš mūsų. Marija priklauso kiekvienam iš mūsų, kiekvienam iš jos vaikų, kuriuos Išganytojas jai patikėjo tą lemtingą akimirką, ant kryžiaus aukodamasis už visą žmoniją. Mes visuomet liekame jos vaikais: tada, kai jau esame suaugę, tada, kai klystame, ir netgi tada, kai atitolstame, ieškodami savo pašaukimo kelių.
Dangun paimtoji Mergelė Marija išaukština moteriškumą. Paėmimas į dangų su kūnu daro ją suvokiamą ir labai artimą kiekvienam iš mūsų. Kūnas kalba, regi, paliečia, jaučia, kvepia šviežumu ir prakaitu. Kūno pagalba bendraujame, užmezgame tarpusavio ryšius. Jis matomas ir pasiekiamas. Kaip tik todėl Marijai ir atiteko toks didelis vaidmuo žmonių pamaldume.
Drauge dangun Paimtoji priima visus ir veda su savimi, kaip gyva Velykų žinia, regimai tebesitęsianti joje.
Kas yra ta saulės apgaubta Moteris? Tai mūsų Motina, kuri tyliai lydi pasimetusius žmones, apgaubdama juos Dvasios šiluma.
Kas yra ta Moteris, pirmoji tarp prisikėlusiųjų? Tai Motina, globojanti mūsų žingsnius ir nuolat, nepailsdama, laukianti mūsų. Juk niekas niekada nėra matęs, kad pavargtų į namus grįžtančio vaiko laukianti motina.
Kas yra toji Moteris, pasirengusi skubėti ten, kur ją šaukia meilė? Tai mūsų visų Motina, palaiminta tarp moterų, o tai reiškia: labai artima kiekvienai moteriai, artima kiekvienam mūsų, kiekvienam Dievo vaikui.
Kas yra ši Moteris, savyje besinešanti Dievą, kad galėtų Jį padovanoti? Tai mūsų Motina, besidžiaugianti kartu su mumis, kad turi galimybę išgyventi Dievo meilės pilnatvę. Ji atneša mums savo Sūnų – Viešpatį, ateinantį mūsų gelbėti.
Kas yra ta moteris, kuri, pasveikinta dėl ją ištikusios malonės, kalba apie visus paniekintus ir apleistuosius, būdama arti jų ir drauge regi nuo sostų nupuolančius galinguosius? Tai mūsų Motina, kuri nepabėgo iš pasaulio, bet lieka su mumis mūsų ašarose ir paprastuose džiaugsmuose. Neveltui Marija vadinama gražiosios meilės motina. Tai amžinai nauja ir niekad nepatirta meilė. Tai ta meilė, kurios mes ieškome, klaidžiodami sielos sutemose.
Kas yra ta Moteris, paimta į dangų? Tai kiekvieno mūsų Motina, švelniai ir ryžtingai palydinti mus per gyvenimą.
Rytų Bažnyčia šioje šventėje kalba apie Mariją, užmigusią ir gulinčia savo guolyje tarp kvepiančių gėlių žiedų ir padabintą perlais. Tarsi Jėzus, Jos Sūnus, nuimtas nuo kryžiaus…“
Autorės nuotr.
