Rugsėjo 12 dieną popiežius Pranciškus Budapešte užbaigs 52-ąjį Tarptautinį eucharistinį kongresą. Tai bus antras kartas tarptautinių eucharistinių kongresų istorijoje nuo 1881 metų, kad pagrindinėms uždarymo Mišioms vadovaus popiežius. Ligi šiol tik popiežius šv. Jonas Paulius II vadovavo Tarptautinio eucharistinio kongreso uždarymo Mišioms. Tai įvyko Romoje 2000 metais.
Pirmas Tarptautinis eucharistinis kongresas, kuriame dalyvavo popiežius, buvo 38-asis, įvykęs 1964 m. Bombėjuje. Popiežius šv. Paulius VI, tik atvykęs į Indiją – tai buvo pirmas popiežiaus apsilankymas Azijos žemyne moderniaisiais laikais – patikino, kad pagrindinis jo piligriminės kelionės tikslas buvo dalyvauti eucharistiniame kongrese.
Jis pats apie tai pasakė Bombėjuje pirmąją kelionės dieną gruodžio 2-ąją per pirmąjį susitikimą su tarptautinio eucharistinio kongreso dalyviais: „Kaip pirmoji kelionės į Indiją priežastis yra dalyvauti eucharistiniame kongrese, taip ir pirmasis susitikimas po atvykimo į šį milžinišką kraštą yra skirtas jums, kurie šiame kongrese šlovinate, garbinate ir švenčiate Švenčiausiojo Sakramento dieviškąjį slėpinį“.
Popiežius nevadovavo kongresui – šį uždavinį vykdė jo paskirtas popiežiškasis legatas, armėnų kilmės kardinolas Grigalius Agadžanianas, tačiau popiežius dalyvavo keliuose kongreso programos renginiuose – gruodžio 2-ąją palaimino tą pačią dieną įšventintus 110 lotynų apeigų kunigų, gruodžio 3-ąją konsekravo 6 vyskupus iš šešių žemynų, gruodžio 4-ąją vadovavo sirų malankarų apeigų eucharistinei liturgijai, palaimino ligonius ir vadovavo Kryžiaus keliui.
Eucharistinis kongresas Bombėjuje sutapo ne tik su popiežiaus Pauliaus VI apaštališkąja kelione į Indiją, bet ir su tuo metu Romoje vykusiu Vatikano II Susirinkimu – trumpai prieš eucharistinio kongreso pradžią pasibaigė trečioji, iš keturių, susirinkimo sesija, todėl kai kas ėmė kongresą vadinti „Susirinkimo kongresu“. Eucharistinis kongresas Bombėjuje buvo pirma proga tarptautiniu mastu įkūnyti susirinkimo darbuose Romoje išryškėjusią Bažnyčios viziją, ypač dviem aspektais: liturginio atsinaujinimo, kurį Susirinkimas numatė konstitucijoje apie šventąją liturgiją, ir tarnaujančios Bažnyčios, pagal Susirinkimo konstituciją apie Bažnyčią.
Eucharistinio kongreso dienomis vyko kiti reikšmingi renginiai, įskaitant popiežiaus susitikimus su Indijos ne katalikiškų konfesijų ir ne krikščioniškų religijų atstovais. Paulius VI kongreso dienomis aplankė Indijos valstybės ir vyriausybės, taip pat Bombėjaus lyderius, kreipėsi į krikščionis darbininkus, akademinį jaunimą, žurnalistus, apsilankė vaikų be šeimų namuose, parapijoje, gimnazijoje, Bombėjaus ligoninėje, Bandros Marijos šventovėje.
Taip pat tarptautinio eucharistinio kongreso dalyviai tomis dienomis vykdė „krikščioniškos artimo meilės vizitus“: lankė vargstančius ligoninėse, našlaitynuose, kalėjimuose, kurčnebylių namuose. Vizitus užbaigė dalyvių apgapės Bombėjaus parapijose ir lūšnynuose, kur prie vaišių stalo buvo kviečiami katalikai ir nekatalikai, vietiniai ir svetimšaliai, pasiturintys ir neturtingieji.
Pagrindinis eucharistinio kongreso svečias iš Romos, popiežius Paulius VI, per susitikimus, savo kalbėjimu ir gestais liudijo ne „popiežių monarchą“, o „nuolankų vyskupą“, kuris taip pat Bombėjaus lūšnynuose jaučiasi kaip savas. Neliko nepastebėtas kitas reikšmingas simboliškas popiežiaus Pauliaus VI gestas: išvykdamas iš Indijos, vizito metu naudotą automobilį jis padovanojo šv. Kalkutos Motinai Teresei kaip auką jos globojamiems vargdieniams.
Grįžęs į Romą iš Tarptautinio eucharistinio kongreso Bombėjuje ir apaštališkosios kelionės Indijoje popiežius Paulius VI ragino išplėsi evangelizavimo akiračius, kad Bažnyčia visus skirtingumus ne tik pripažintų ir gerbtų, bet ugdytų ir puoselėtų. Paulius VI kalbėjo, jog reikia „suformuoti adekvatesnę Bažnyčios katalikiškumo sampratą, išplėsti trokštamą žmonijos brolybę, kurią ji ugdo ir skatina, ir su didesne apaštališkąja drąsa spręsti klausimus, susijusius su Bažnyčios buvimu pasaulyje“ (1964 m. gruodžio 9 d.). (SAK / Vatican News)
