„Akių pedagogika, keičianti mūsų trumparegišką žvilgsnį ir priartinanti jį prie Dievo žvilgsnio“. Tai popiežiaus Pranciškaus žodžiai apie italų neorealizmo kiną. Kinas, pasak Pranciškaus, gali būti puiki „žmoniškumo katechezė“.
Trečiadienį, liepos 21 d., Italijos ambasadoje prie Šventojo Sosto pristatoma Popiežiškosios mokslų akademijos ir Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos vicekanclerio kunigo Dario Edoardo Viganò knyga „Žvilgsnis – vartai į širdį“, skirta italų neorealizmo kinui. Knygos pirmieji puslapiai – jos autoriaus interviu su popiežiumi Pranciškumi, kuris pasakoja, kaip būdamas vaikas Argentinoje kartu su tėvais klausėsi operų per radiją arba ėjo žiūrėti filmų į kiną netoli namų Buenos Airėse.
„Manau, kad mačiau visus filmus su Anna Magnani ir Aldo Fabrizi. Tai labai svarbūs filmai, kurie leido vaikams ne tik sužinoti migrantų istorijas, bet ir aiškiau suprasti didžiąją pasaulinio karo tragediją“, – sakė Pranciškus, pasak kurio neorealizmo kinas, nors ir pasakojantis apie konkrečias Italijos dramas po antrojo pasaulinio karo, turi amžinai išliekančią vertę.
Gyvename skaitmeninių medijų laikais. Jos gali sukelti priklausomybės, izoliacijos ir ryšio su konkrečia tikrove praradimo riziką, dėl to reikia atsiminti didžiulę socialinę kino, kaip telkiančios ir ugdančios priemonės, vertę. Šia prasme neorealizmo kinas yra tarsi didinamasis stiklas, kuris parodo tikrovę tokią, kokia ji buvo. Popiežius pabrėžia, kad būtina saugoti atmintį ir kad šiam tikslui geriausia priemonė yra vaizdų išsaugojimas. Šia proga Pranciškus taip pat pasidalijo idėja, kad Vatikane reikėtų įkurti instituciją, kuri veiktų kaip centrinis vaizdo įrašų archyvas, nuolat saugantis pagal mokslinius kriterijus sutvarkytus Šventojo Sosto ir visuotinės Bažnyčios institucijų istorinius audiovizualinius fondus. Šią instituciją būtų galima pavadinti mediateka, kuri veiktų greta archyvo ir bibliotekos. Ji kauptų ir saugotų aukšto religinio, meninio ir humanistinio lygio istorinių audiovizualinių šaltinių paveldą. (JM / Vatican News)
