Istorijos bėgyje būtent Rytų Bažnyčios, tarp jų ir tos, kurios niekuomet neprarado pilnos bendrystės su Romos Bažnyčia, išsaugojo ir geriau susipažino su bažnytinio sinodiškumo dinamika.
Popiežius Pranciškus pradėjo kelią, padėsiantį Katalikų Bažnyčiai naujai atrasti sinodiškumą, tai puiki galimybė pasisemti patirties iš senųjų Rytų Bažnyčių, kuriose Sinodas yra „nuolatinė kanoninė struktūra, patvirtinta nuo pirmųjų amžių“. Taip sako chaldėjų patriarchas Louis Raphael Sako, vienos didžiausių Rytų Katalikų Bažnyčių vadovas.
Irako kardinolas paskelbė kreipimąsi, pilną istorinių, teologinių nuorodų, kuriame pateikiami ir konkretūs siūlymai artėjant Katalikų Bažnyčios Vyskupų Sinodo eilinei asamblėjai, kuri bus sušaukta 2023 m. spalį Romoje tema „Sinodinės Bažnyčios link – bendrystė, dalyvavimas, misija“. Šalia kitų idėjų, patriarchas siūlo įsteigti tam tikrą nuolatinį Sinodą kiekvienam žemynui, kurį sudarytų numatytas skaičius vyskupų, priklausančių tam pačiam regionui.
Patriarchas atkreipia dėmesį, kad atsigręžimas į sinodiškumą tai ne tik dėmesys techniniams–organizaciniams aspektams, susijusiems su bažnytinių institucijų valdymu, bet remiasi pačia Bažnyčios prigimtimi. Primindamas Vatikano II Susirinkimo naujai atrastus ekleziologinius kriterijus ir užsimindamas apie graikiško šaknies žodžio „Sinodas“ („ėjimas kartu“, „bendra kelionė“) reikšmę, kardinolas Sako primena, kad „Bažnyčia savo prigimtimi yra sinodinė“.
Keliaudama per istoriją Bažnyčia mezga ryšius, dalyvavimą ir bendrystę, įsikūnydama įvairiose žmonių ir vietinėse tikrovėse. Dėl šios priežasties Bažnyčia negali likti nejudri; ji turi likti laisva ir judėti pagal Dvasią, kuri pučia „kur nori“, rašo patriarchas. Popiežiaus kvietimas tai ženklas, ir 2023 m. vyksiantis Sinodas galės tapti proga konkrečiai apmąstyti pastoracines gaires, teologines programas, administracinius projektus, atsiremiant į konkrečias situacijas, kuriomis gyvena ir veikia Bažnyčia.
Istorijos bėgyje būtent Rytų Bažnyčios, tarp jų ir tos, kurios niekuomet neprarado pilnos bendrystės su Romos Bažnyčia, išsaugojo ir geriau susipažino su bažnytinio sinodiškumo dinamika ir jo įkvėptomis kanoninėmis struktūromis, rašo patriarchas. Rytų Bažnyčių Sinodas – tai kanoninė struktūra, patvirtinta nuo pirmųjų amžių. Rytų Bažnyčių kanonų kodekse išskiriamas nuolatinis patriarchalinės Bažnyčios Sinodas ir generalinis jos vyskupų Sinodas. Nuolatinis Sinodas sudarytas iš Patriarcho ir keturių paskirtų vyskupų penkeriems metams, o generalinis visų patriarchalinės Bažnyčios vyskupų Sinodas sušaukiamas kartą per metus arba pagal poreikį. Patriarchas pabrėžia, kad Sinodo darbas vyksta vadovaujantis patriarcho jurisdikcija – patriarcho autoritetu savo Bažnyčios atžvilgiu, kur jis yra galva ir tėvas. Sinodas taip pat yra bendros vyskupų atsakomybės su savo patriarchu ženklas. Sinodas užmezga ryšius tarp atskirų vyskupijų-eparchijų, taip pat ir su Patriarcho sostu ir Šv. Petro Sostu, gerbiant skirtingumus vienybėje.
Kad sinodiškumas Bažnyčioje būtų labiau „matomas“, Chaldėjų patriarchas pateikia du konkrečius pasiūlymus: kiekviename žemyne gali veikti nuolatinis Sinodas, analogiškas Rytų Bažnyčiose egzistuojančiai nuolatinio Sinodo struktūrai, kurį sudaro nustatytas skaičius vyskupų iš tos geografinės vietovės. Romos kurija yra vertinga parama, tačiau biurokratija kartais apsunkina darbą ir prailgina periodą, rašo patriarchas, siūlydamas suteikti daugiau įgaliojimų vyskupų konferencijoms, kad jos galėtų veiksmingiau atsiliepti į kasdienius iššūkius. Visa tai turėtų vykti atsižvelgiant į hierarchinės bendrystės ryšius su Romos vyskupu, nuolat prisimenant ryšį, kuris vienija su Petro įpėdiniu. (DŽ/Fides)
