Trečiadienio bendrojoje audiencijoje popiežius Pranciškus skaitė antrąją katechezę apie apaštalo Pauliaus laišką galatams. Evangelijos tiesa neatskiriama nuo krikščionio laisvės, o pašaukimas – nuo misijos.
„Paulius, pašauktas apaštalu ne žmonių ir ne per žmogų, bet paties Jėzaus Kristaus ir jį prikėlusio iš numirusių Dievo Tėvo. (...) Jūs, be abejo, esate girdėję, kaip aš kadaise elgiausi, būdamas žydų tikėjimo; kaip be saiko persekiojau Dievo Bažnyčią ir mėginau ją sugriauti. (...) Kai tas, kuris mane pasirinko dar esantį įsčiose ir pašaukė savo malone, panorėjo apreikšti manyje savo Sūnų, kad paskelbčiau Evangeliją tautoms (žr. Gal 1, 1.13.15–16).“
Apaštalas Paulius rašo galatams todėl, kad jie pateko į konfliktą, nežinodami, kaip išgyventi tikėjimą. Jis pradeda nuo atsiminimų apie praleistą laiką, apie meilę kiekvienam. Tačiau taip pat regimas rūpestis, kad galatai neišklystų iš teisingo kelio: tai tikėjime bendruomenę pagimdžiusio tėvo rūpestis. Jo intencija aiški – pabrėžti Evangelijos, kurią galatai gavo per jo pamokslavimą, naujumą, kad galėtų formuotis tikrą tapatybę, kuria remtųsi jų egzistencija.
Nuo pat pirmų eilučių Paulius atsiskleidžia kaip gilus Kristaus slėpinio žinovas. Jis neatsikirtinėja į žemo lygio savo kritikų argumentus, tačiau žvelgia aukščiau: ir mes taip turime elgtis, kai kyla konfliktai mūsų bendruomenėse. Tik laiško pabaigoje paminimas nesutarimo branduolys – judaizmui labai svarbi apipjaustymo tradicija. Paulius pasirinko tokį kelią, nes supranta, kad tikrasis argumentas yra Evangelijos tiesa ir nuo jos neatskiriama krikščionių laisvė. Jis neapsiriboja problemos ar konflikto paviršiumi, kaip dažnai esame gundomi mes, kai ieškome greito sprendimo ir apsigauname, manydami pasieksią santarve paprastu kompromisu.
Tačiau Paulius myli Jėzų ir žino, kad jo ir Evangelijos kelias – ne kompromisas. Apaštalas ryžtasi eiti šiuo sunkesniu keliu: „Ar aš ieškau žmonių pritarimo, ar Dievo? Gal stengiuosi įtikti žmonėms? Norėdamas patikti žmonėms, nebebūčiau Kristaus tarnas“, – rašo jis.
Visų pirma Paulius jaučia poreikį pabrėžti, kad jis yra tikras apaštalas ne dėl savo paties nuopelnų, bet dėl Viešpaties pašaukimo. Apaštalas primena savo praeitį, savo įsitikinimus ir gyvenimą iki atsivertimo: atrodo, kad jis galėjo būti kuo tik nori, tik ne apaštalu.
„Be saiko persekiojau Dievo Bažnyčią“, prisimena Paulius, pridurdamas, jog tikėjimu, fariziejišku uolumu ir protėvių papročių gynimu pranoko daugelį bendraamžių ir tautiečių. Tą jis pakartoja ir kituose laiškuose (žr. Fil 3, 6; 1 Tim 1, 13). Tačiau Dievo gailestingumo patirtis viską pakeitė: „tas, kuris (...) kitados persekiojo, dabar skelbia Evangelijos tikėjimą, kurį kadaise griovė“ (žr. Gal 1, 22–23). Šiuo kontrastu Paulius pabrėžia: anksčiau jis persekiojo krikščionis už tai, kad jie negerbė papročių ir įstatymo, o dabar jo pašaukimas yra skelbti Jėzaus Kristaus Evangeliją.
„Kokie neįžvelgiami Viešpaties keliai! Tai ranka paliečiame kiekvieną dieną, bet ypač tada, kai permąstome momentus, kai Viešpats mus pašaukė“, – sakė popiežius ir prašė stengtis niekada nepamiršti laiko ir būdo, kai Viešpats įžengė į mūsų gyvenimą, kai susidūrėme su jo malone, kai Dievas pakeitė mūsų gyvenimą. Galvojant apie didžius Dievo darbus kyla klausimas – ar gali būti, kad Viešpats pasitelkia nusidėjėlį, silpną ir trapų žmogų, kad įgyvendintų savo valią? Tačiau viskas patenka į Dievo sumanymą. Jis yra mūsų istorijos audėjas ir, jei pasitikėdami atsiliepiame į išganymo planą, tai suvokiame. Pašaukimas taip pat visada apima ir misiją, kuriai esame skirti: jai turime pasirengti rimtai, žinodami, kad pats Dievas mus siunčia, bet taip pat ir tai, kad remia savo malone.
Pranciškus pakvietė ugdyti savyje šį sąmoningumą – malonė perkeičia gyvenimą ir padaro jį vertu tarnauti Evangelijai.
„Malonės pirmumas uždengia visas nuodėmes, pakeičia širdis, keičia gyvenimą, mums leidžia pamatyti naujus kelius. Nepamirškime to!“, – sakė popiežius Pranciškus. (RK / VaticanNews)
