Birželio 27 dienos vidudienio maldos susitikime popiežius Pranciškus kalbėjo apie dienos Evangeliją, kurioje minimos dvi dramatiškiausios situacijos žmonių gyvenime – liga ir mirtis (žr. Mk 5, 21–43). Tačiau ne jos ištaria paskutinį žodį.
„Jėzus leidžiasi paliečiamas mūsų skausmo ir mirties, parodo du išgydymo ženklus, kad pasakytų, jog nei liga, nei mirtis netaria paskutinio žodžio. Jėzus mums kalba apie tai, kad mirtis nėra pabaiga. Jis įveikė šitą priešą, kurio patys vieni negalime nugalėti“, – sakė popiežius.
Sekmadienio Evangelija pasakoja apie mergaitės mirtį tuo metu, kai jos tėvas skubėjo pagalbos pas Jėzų, šis atsiliepė į jo karštus maldavimus ir pasuko į jo namus. Daugelis, kurie juokėsi, kai Jėzus pasakė, jog mergaitė „tik miega“, vėliau nustėro, kai ji, pašaukta Jėzaus, atsikėlė. Tačiau prieš tai įvyko dar vienas ženklas – skubant į nevilties apimto tėvo namus Jėzaus apsiaustą palietė moteris, kuri dvylika metų sirgo kraujoplūdžiu. Popiežius Pranciškus maldininkus Šv. Petro aikštėje pakvietė iš arčiau pažvelgti būtent į šios moters išgijimą.
Galima sakyti, kad jos jausmai, širdis kentėjo dar labiau už kūną. Pagal tuometinį mentalitetą kraujoplūdžiu serganti moteris buvo laikoma nešvaria. Ji buvo atstumta, ji negalėjo turėti normalių socialinių ryšių, sutuoktinio, šeimos. Gyveno viena, sužeista širdimi.
„Sunkiausia liga gyvenime yra meilės trūkumas, negalėjimas mylėti. Svarbiausias pagijimas yra tas, kuris paliečia vidų. Kas mus gali pagydyti? Šios bevardės moters, kurioje kiekvienas gali atpažinti save, istorija yra pavyzdys“, – sakė popiežius Pranciškus.
„ (…) išleidusi visa, ką turėjo, ji nė kiek nepasitaisė, bet dar ėjo blogyn ir blogyn“, – pasakoja tekstas apie moters mėginimus pagyti. O kiek kartų mes naudojome ne tuos vaistus, kad pasotintume savąjį meilės troškulį? Manome, kad sėkmė ir pinigai mus daro laimingais, bet meilės nenusipirksi. Ieškome prieglobsčio virtualybėje, tačiau meilė yra konkreti. Nepriimame savęs tokių, kokie esame, slepiamės už nugrimuotų paviršių, bet meilė nėra įvaizdis. Kreipiamės pagalbos į būrėjus ir tariamus mokytojus, o vėliau liekame, kaip ta moteris, be pinigų ir ramybės. Ji galiausiai pasirenka Jėzų, prasiveržia pro minią, kad paliestų jo apsiaustą. Ji ieško tiesioginio kontakto su Jėzumi. Dabartinis pandemijos metas mums leido suprasti, kokie svarbūs yra susitikimai, ryšiai. Tas pats galioja ir Jėzaus atžvilgiu. Kartais pasitenkiname kelių priesakų gerbimu, maldų kartojimu, tačiau Viešpats laukia susitikimo – kad, kaip ta moteris, paliestume jo apsiaustą ir pagytume. Mūsų vidus pagyja, kai susisiejame su Jėzumi.
To Jėzus ir nori. Skaitome apie tai, kad spaudžiamas minios Jėzus sustoja ir dairosi, kas jį palietė. Toks Jėzaus žvilgsnis: nors žmonių daugybė, jis ieško tikėjimo kupinos širdies ir veido. Jėzus mato asmenį, jo žvilgsnis neapsiriboja žaizdomis ir praeities klaidomis, peržengia nuodėmes ir išankstines nuostatas. Jis prasiskverbia pro išorę ir pasiekia širdį. Ir pagydo būtent tą, kuri buvo visų atmesta, švelniai pavadina ją dukra ir pagiria jos tikėjimą, sugrąžindamas jai pasitikėjimą savimi.
„Sese, broli, leisk, kad Jėzus pažvelgtų ir pagydytų tavo širdį. O jei jau pajautei jo švelnų žvilgsnį, tada elkis kaip jis. Apsižvalgyk aplink: pamatysi, kad daug žmonių, kurie gyvena šalia, jaučiasi sužeisti ir vieniši, jaučia poreikį būti mylimi. Jėzus tavęs prašo žvilgsnio, kuris neapsiriboja paviršiumi, bet pasiekia širdį. Priimančio, o ne teisiančio žvilgsnio. Nes tik meilė išgydo gyvenimą“, – sakė popiežius Pranciškus, melsdamas, kad Dievo Motina, Kenčiančiųjų guodėja, ir mums padėtų suteikti šiek tiek švelnumo sužeistoms širdims, kurias sutinkame savo kelyje. (RK / Vatican News)
