Birželio 24-ąją, šv. Jono iškilmės dieną, Vilniaus katedroje bus atvertos 70 metų buvusios uždarytos koplyčios. Mišias tą dieną, kartu su Vilniaus arkivyskupu ir vyskupais pagalbininkais, aukos apaštališkasis nuncijus Lietuvoje arkivyskupas Petar Antun Raijič. Jau antradienį, birželio 22 d., prie Vilniaus katedros renkasi žurnalistai, meno specialistai, paveldo mylėtojai, kad, pamatę ir susipažinę, visiems paskelbtų apie naujai atveriamas koplyčias.
Apie po ilgos pertraukos atidaromas koplyčias pasakoja Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė Sigita Maslauskaitė-Mažylienė:
„Labiausiai akcentuojamos trys koplyčios, kurios nuo dvidešimtojo amžiaus vidurio buvo uždarytos. 1949 m. sovietų valdžia nacionalizavo Vilniaus katedrą. Ji netrukus tapo paveikslų galerija. Galerijos laikais šios koplyčios buvo tapusios saugyklomis. Atgaunant nepriklausomybę, 1989 m., Vilniaus katedra buvo atšventinta, tačiau tos koplyčios taip ir liko saugyklomis, tiesiog tarnavo katedros parapijos reikmėms.
Pradėsiu nuo Šv. Stanislovo koplyčios, kuri yra viena seniausių bei slapčiausių koplyčių katedroje. Ji atsirado tik po Lauryno Gucevičiaus atliktos katedros rekonstrukcijos ir iš pradžių oficialios funkcijos ar oficialaus titulo neturėjo. Iki L. Gucevičiaus perstatymo dabartinės koplyčios vietoje buvo šiaurinis įėjimas į katedrą. Rekonstrukcijos metu tas šiaurinis įėjimas buvo pastūmėtas didžiojo altoriaus link ir tada atsirado tokia patalpėlė, kuri buvo naudojama kaip sandėlis, kol 1837 m. architektas, Vilniaus klasicizmo atstovas profesorius Karolis Podczaszynskis čia suprojektavo ir įrengė nekilnojamą Kristaus kapą. Nuo tada patalpą pradėta vadinti Išganytojo karsto koplyčia. Ji būdavo atidaroma tik Velykų tridieniui, kitu laiku būdavo uždaryta. Šioje koplyčioje du kartus per metus, Didįjį penktadienį ir Didįjį šeštadienį, būdavo išstatoma didžioji Goštautų monstrancija. Ši katedros lobyno ir Vilniaus puošmena, simbolis šiandien eksponuojamas ir saugomas Bažnytinio paveldo muziejuje. Dabar Išganytojo karsto koplyčioje išstatomas seniausias relikvijorius Lietuvoje – šv. Stanislovo ranka. Relikvijorius yra rankos formos, sukurtas 1500–1503 m. Vilniaus auksakalių dirbtuvėse. Jame saugoma vyskupo kankinio šv. Stanislovo rankos kaulo dalis. Legenda byloja, kad 1388 m., Lietuvos krikšto proga, šventojo palaikų dalelę Vilniaus katedrai padovanojo Krokuvos kapitula. Manoma, kad ant relikvijoriaus piršto užmautas žiedas su safyru kadaise priklausė kuriam nors Vilniaus vyskupui ir buvo paaukotas kaip votas. Šioje koplyčioje pakabintas Švč. Mergelės Marijos su kūdikiu atvaizdas taip pat yra senas, žymus, kol kas dar menkai ištirtas. Dar kitas paveikslas pasakoja apie šv. Stanislovo stebuklą. Tai tikrai meniniu ir istoriniu požiūriu gražiausia koplyčia. Tačiau pamaldumo prasme ir kitos koplyčios yra ne mažiau reikšmingos.
Gailestingumo koplyčią, kurios senasis istorinis titulas yra Kęsgailių koplyčia, 1476 m. fundavo vienos didžiausių tuometinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminių Kęsgailių atstovas. Nuo penkioliktojo amžiaus ši koplyčia nemažai kartų keitė pavadinimą. Dabar, 2020–2021 m., įvyko koplyčios restauracija. Joje yra įrengta moderni mensa su šv. Faustinos, pal. kunigo Mykolo Sopočkos ir šv. Jono Pauliaus II relikvijomis. Virš modernios mensos išvardytų šventųjų fotografiniai atvaizdai, o centre – Gailestingojo Jėzaus atvaizdas.
Dar viena koplyčia – tai Turino drobulės koplyčia. Šios koplyčios genezė taip pat siekia penkioliktojo amžiaus pradžią, garsiąją Manvydų giminę. Čia dabar eksponuojama Turino drobulės kopija, kuri atkeliavo į Lietuvą krikščionybės jubiliejiniais 2000-aisiais metais.
Ne mažiau svarbus ir džiugus įvykis – tai Šv. Vladislovo koplyčios kupolo restauravimas. Dabar išvysime atidengtą 18-ojo amžiaus pabaigoje ir 19-ojo amžiaus pradžioje sukurtą, o 20-ajame amžiuje uždažytą kupolo dekorą. Iš viso restauratoriai atidengė 120 kvadratinių metrų iliuzinės tapybos. Tai ne kokie nors angelai ar šventieji, ne figūriniai motyvai, o klasicistinė tapyba – kasetonai su lipdinių imitacijomis, gėlių girliandos. Žodžiu, tai tikrai labai stilinga antrojo titulinio katedros globėjo šv. Vladislovo koplyčia.
Visų šių Vilniaus katedros koplyčių atidarymas – jau prieš trejus metus atvertos Vyskupų koplyčios su pal. Jurgio Matulaičio, pal. Teofiliaus Matulionio relikvijomis ir atstatytu vyskupo Wladyslawo Bandurskio antkapiu, taip pat vyskupo Jano Cieplako antkapio atidengimas, kaip ir daugelis kitų svarbių istorinių įvykių, įkvepia džiaugsmą ir viltį gyventi ir kurti toliau.”
