Šventojo Sosto dikasterijos iš vidaus: istorija, tikslai, misija, – kaip veikia struktūros, padedančios popiežiui vykdyti savo tarnystę? Apie Šventųjų skelbimo kongregaciją pasakoja jos prefektas kardinolas Marcello Semeraro.
Yra daugybė būdų šventumui apibūdinti. Vienas jų – laikyti šventuosius žmogaus, jo grožio modeliu, pavyzdžiu. Šventųjų skelbimo kongregacija tyrinėja kandidatų į altorių garbę gyvenimus: ieško jų gyvenimuose Evangelijos atgarsių, kad kiekvienas krikščionis galėtų žvelgti į juos kaip į patikimus ir sektinus liudytojus. Paskelbimas šventuoju – tai kruopštus visos komandos darbas, užtrunkantis kartais ir dešimtmečius, reikalaujantis įvairių gebėjimų ir lėšų (2021 m. dikasterijos biudžetas sudaro apie du milijonus eurų). Kardinolas Marcello Semeraro, kongregacijos prefektas, pasakoja, kaip veikia ši dikasterija.
Šventumas – tai Dievo kvietimas, skirtas kiekvienam tikinčiajam. Kaip priminė Vatikano II Susirinkimas, šventumas – tai visuotinis kvietimas, skirtas visiems ir kiekvienam. Konkretaus krikščionio paskelbimas šventuoju – nuo seno egzistuojanti tradicija. Jau nuo pirmųjų krikščionybės amžių, sklindant žiniai apie tikinčiojo kankinystę ar matant, kaip kažkas išskirtiniu, pavyzdiniu būdu gyvena pagal Evangeliją, jie buvo siūlomi visiems kaip sektini gyvenimo pavyzdžiai, kaip užtarėjai pas Dievą.
Šventųjų skelbimo kongregacija laikosi beatifikacijos ir kanonizacijos procedūrų, padėdama vyskupams tirti Dievo tarno kankinystę ar herojiškas dorybes. Dievo tarnu vadinamas katalikas tikintysis, kuriam pradėta beatifikacijos ar kanonizacijos byla, ir kuris pasižymi autentišku, paplitusiu „šventumo garsu” – bendra nuomone, kad jo gyvenimas pasižymėjo krikščioniškomis dorybėmis ir buvo vaisingas krikščionių bendruomenei. 1983 m. priimtos normos gerokai sutrumpino beatifikacijos ir kanonizacijos proceso trukmę. Anksčiau reikėjo laukti bent 50 metų po mirties, dabar taip nebėra. Bylų trukmė priklauso nuo įvairių faktorių – kandidatų asmenybių, epochos bei byla besirūpinančių asmenų (postulatorių, liudininkų ir pan.) pasirengimo, uolumo.
Skiriasi ir bylų apimtys – kai kuriais atvejais išklausomi dešimtys ar daugiau liudytojų, atliekami istoriniai tyrimai, konsultacijos su teologais, istorikais, renkama informacija, rengiama byla. Stebuklingo išgijimo atveju įsitraukia ir medicinos ekspertai. Stebuklui pasitvirtinus laukia kitas etapas – kongregacijos narių (kardinolų, vyskupų) eilinė sesija, galutinį žodį taria popiežius, kuriam kongregacijos prefektas pristato įvairius atvejus. Jų išties daug, šiuo metu vyskupijų lygmeniu tiriama šeši šimtai bylų, Romoje – beveik pusantro tūkstančio. Ne visos bylos patvirtinamos. Tai rodo procedūrų rimtumą. Tačiau tai nereiškia, kad tie, kurie neiškeliami į altorių garbę, nėra pavyzdingi liudytojai.
Pastarųjų penkių dešimtmečių duomenys rodo stebinančius rezultatus. Procedūrų supaprastinimas leido paskelbti daugiau šventųjų. Kandidatai iš visų žemynų, įvairiausių sluoksnių. Nuo dabartinės kongregacijos įkūrimo 1969 m. iki 2020 m. paskelbtos 3003 beatifikacijos ir 1479 kanonizacijos. Per mėnesį vyksta dvi eilinės sesijos, kiekvienoje aptariamos keturios bylos, kasmet užbaigiama apie 80–90 bylų. Detalesnius duomenis apie kongregaciją, šventumo kelią, dokumentus, atskirų šventųjų bylas galima rasti kongregacijos svetainėje www.causesanti.va. Beatifikacijų ir kanonizacijų procedūros sudėtingos, reikalaujančios kruopštaus darbo, turinčios ypatingų aspektų. Dikasterijos metinis biudžetas siekia apie du milijonus eurų. Prie kongregacijos įsteigtas ir solidarumo fondas byloms, kurios turi mažai resursų.
Neretai šventųjų skelbimo procedūros juokaujant pavadinamos „šventųjų fabriku“. Pasak kardinolo Marcello Semeraro, toks pasakymas gali būti ir malonus, kalbant kaip apie vietą, kur daug ir rimtai dirbama pristatant žmones, vertus altorių garbės.
Dievo tautoje pasklidus šventumo garsui prasideda pirmas tyrimų etapas vyskupijoje (pradedamas procesas, renkami liudijimai, dokumentai, įkuriamas tribunolas su teologijos ir istorijos ekspertais). Byla perduodama Romai, kongregacijoje jai priskiriamas relatorius, kuris vadovaus postulatoriui rengiant dokumentus, apibendrinančius surinktus duomenis vyskupijoje. Tai vadinamoji „Positio“ (pozicija), kurią nagrinėja grupė teologų. Jei kandidatas gyveno prieš daug metų – dalyvauja ir istorikai. Jei priimamas teigiamas nutarimas, byla perduodama kongregacijos kardinolų ir vyskupų sprendimui. Jei gaunamas ir jų pritarimas, Šventasis Tėvas gali leisti parengti dekretą apie Dievo tarno „herojiškas dorybes“, kankinystę arba gyvenimo paaukojimą, taip asmuo skelbiamas garbinguoju, pripažįstama, kad jis herojiškai praktikavo krikščioniškas dorybes (tikėjimą, viltį, klusnumą, neturtą, skaistumą, nuolankumą ir t. t.).
Kad kandidatas būtų skelbiamas palaimintuoju, reikia įrodyti jo užtarimu įvykusį stebuklą. Jei kandidatas paskelbiamas kankiniu, jis iš karto tampa palaimintuoju. Norint palaimintąjį paskelbti šventuoju reikia pripažinti antrąjį stebuklą, įvykusį jo užtarimu, jau po beatifikacijos.
Stebuklas – tai dažniausiai moksliškai nepaaiškinamas išgijimas, patvirtintas komisijos, kurią sudaro tikintys ir netikintys medikai. Apie stebuklo autentiškumą sprendžia ir patarėjai teologai, komisijos kardinolai ir vyskupai, tada Šventasis Tėvas leidžia parengti patvirtinantį dekretą.
Apaštaliniame paraginime „Gaudete et exsultate“ popiežius kalba apie kvietimą į šventumą šių dienų pasaulyje. Šventieji yra liudytojai, kaip reikia gyventi pagal Evangeliją. Tai ne tik jau paskelbti palaimintaisiais ar šventaisiais, bet ir „gretimame bute“ gyvenantys šventieji. Tai tėvai, su didžiule meile auginantys vaikus, vyrai ir moterys, kurie dirba, kad parneštų duonos į namus, senyvi vienuoliai, kurie nenustoja šypsotis tame pasaulyje, kuris nebemoka viltis ir kuris abejingai žvelgia į kitų kančias. Šventumo išmėginimas yra kasdienis gyvenimas, kurį sudaro maži gestai.
Vos pažvelgus į per pastaruosius penkiasdešimt Šventųjų skelbimo kongregacijos veikimo metų beatifikuotų ir kanonizuotų tikinčiųjų sąrašą matosi, kaip sudygo ir subrendo Susirinkimo sėklos, po kurio imta akcentuoti, kad šventumas – tai visuotinis pašaukimas. Šventieji yra žmonės, gyvenantys su krikščioniška ir žmogiška aistra, trokštantys Dievo meilės, teisingumo, solidarumo su artimu. (DŽ / Vatican News)
