Birželio mėnuo Bažnyčioje skiriamas Švč. Jėzaus Širdies garbinimui. Visą mėnesį kasdien bažnyčiose vyksta birželinės pamaldos, o pagrindinė šventė minima trečiąjį penktadienį po Sekminių. Šiemet – birželio 11 d. Tą dieną Švč. Jėzaus Širdies titulą turinčiose bažnyčiose švenčiami atlaidai.
Švč. Jėzaus Širdies šventės dieną minima 1995 metais popiežiaus šv. Jono Pauliaus II įvesta Pasaulinė maldos už kunigų šventėjimą diena.
Švč. Jėzaus Širdies pamaldumo tradicija siekia 17 amžių, tačiau jai dirvą paruošė ir išpureno ankstesniųjų amžių dvasingumo ir misticizmo tradicijos. Ji siejama su Jėzaus, kabančio ant kryžiaus, šono pervėrimo ietimi epizodu.
Ši tradicija susijusi su keliais vardais 17-ojo amžiaus Prancūzijoje: šv. Jonu Eudu (1602–1680), šv. Klodu Kolumbjeru SJ (1641–1682) ir ypatingai su šv. Marija Margarita Alakok (1647–1690), vizičių vienuole iš Paray le Monial, mistike. Jos asmeniniai regėjimai, patirti apreiškimai prisidėjo prie Švč. Jėzaus Širdies pamaldumo plitimo taip, kaip šv. Faustinos Kovalskos liudijimas – prie Jėzaus Gailestingumo pamaldumo tradicijos. Sužeistos Švenčiausiosios Jėzaus Širdies atvaizdas su liepsnų, erškėčių karūnos, kryžiaus simboliais taip pat gimė iš šv. Marijos Margaritos regėjimų.
Pamaldumas greitai išplito Europos katalikiškose šalyse. Tiesa, buvo ir prieštaraujančių teologų ar vyskupų, kurie kritikavo šį pamaldumą. Šventasis Sostas taip pat neskubėjo jam pritarti.
Peržengus 18-ojo amžiaus slenkstį, prašymų Šventajam Sostui oficialiai pripažinti Švč. Jėzaus Širdies pamaldumą daugėjo: juos rašė valdovai, ganytojai, vienuolinės kongregacijos, pavieniai tikintieji – kai kurie vėliau patys pripažinti šventaisiais. 18-ojo amžiaus pirmoje pusėje šie prašymai buvo atmesti ir tik 1765 metais tuometinė Apeigų kongregacija ir, šiek tiek vėliau, popiežius Klemensas XIII priėmė Abiejų Tautų Respublikos vyskupų ir civilinės valdžios, karaliaus Augusto III, prašymus ir leido švęsti Švč. Jėzaus Širdies šventę su šv. Mišiomis. Šiuo požiūriu Abiejų Tautų Respublika aplenkė kitus Europos kraštus. Tokia teisė buvo suteikta ir vienai brolijai pačioje Romoje. 1705 metais Varšuvoje buvo įsteigta Lenkijoje pirmoji, o 1717 metais – LDK pirmoji Švč. Jėzaus širdies brolija. Vilniaus Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia, pastatyta vietoj vizičių kongregacijai priklausiusios koplyčios ir konsekruota 1756 metais, ko gero, buvo pirmoji bažnyčia su tokiu titulu visoje Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje. Lygiai po šimto metų, 1856 metais, Pijus IX išplėtė Švč. Jėzaus Širdies šventės minėjimą visoje Katalikų Bažnyčioje. Reikia pridurti, kad visais etapais prie šios pamaldumo tradicijos prisidėjo jėzuitai. Taip pat negalima pamiršti Pijaus XII enciklikos Haurietis aquas, paskelbtos 1956 metais. Ji suteikė naują postūmį Švč. Jėzaus Širdies pamaldumui ir jo teologijai.
Šiais metais Švč. Jėzaus Širdies šventė ypatingai švenčiama Lenkijoje, minint visos tautos pavedimo Jėzaus Širdžiai šimtmetį. 1921 birželio 3 dieną iškilmingoje ceremonijoje Krokuvoje visas kraštas, ką tik atgavęs nepriklausomybę, buvo paaukotas Jėzaus Širdžiai. Šimtmečio proga Lenkijos vyskupai paskelbė sielovadinį laišką, kuriame rašo, jog Švč. Jėzaus Širdies pamaldumas perteikia krikščionišką žinią apie neišmatuojamą ir nesibaigiančią Dievo meilę ir padeda į ją atsiliepti visuose gyvenimo lygiuose: nuo dvasinio gyvenimo iki kasdienių ryšių su kitais žmonėmis, mūsų seserimis ir broliais. To labai reikia ir šiandieniniame kontekste, pabrėžiama Lenkijos vyskupų laiške: nuo socialinių ir politinių iki šeimos krizių, susidūrimuose su kitaip manančiais, tikėjimo perdavimo jaunesnėms kartoms krizėje. Stojimas į Švč. Jėzaus Širdies pamaldumo mokyklą leis tinkamai atsinaujinti.
Šaltiniai: vysk. Lionginas Virbalas („Mažoji studija“), RK / Vatican News.
Birutės Šneideraitienės nuotr.
Daugiau nuotraukų: (8) Facebook
