Popiežius Pranciškus birželio 7 dieną priėmė prancūzų kunigų bendruomenę, prisišliejusią prieš Šv. Liudviko bažnyčios Romos centre. Daug jos narių į Romą atvyko studijų tikslais. Tačiau jie dalyvauja ir prancūzų piligrimus priimančios Šv. Liudviko bažnyčios sielovadoje ir kitoje veikloje.
„Individualizmo, savęs įtvirtinimo, abejingumo paženklintoje visuomenėje jūs mokotės gyventi kartu ir spręsti kasdienius uždavinius“, – sakė Šventasis Tėvas, linkėdamas bendruomenės nariams brolybės dvasios.
Šiais šv. Juozapui skirtais metais verta atskleisti šį tikėjimo vyrą, švelnų tėvą, kuris ištikimai ir pasitikėdamas stengėsi išpildyti Dievo sumanymą. Taip pat ir tada, kai jautė nerimą, sumaištį, savo silpnumą, trapumą ir baimes. Tikėti į Dievą taip pat reiškia pasitikėti, kad jis veikia ir tokiomis aplinkybėmis. Todėl nereikia ignoruoti silpnumo, nes tai yra teologinė ir susitikimo su Viešpačiu vieta.
„Kunigams-supermenams baigiasi blogai, visiems be išimties. Trapiam kunigui, pažįstančiam savo silpnybes ir apie tai kalbančiam su Viešpačiu, baigsis gerai“, – sakė popiežius. Bendruomeniniame gyvenime, anot jo, dažnai jaučiama pagunda dalytis į grupeles, kurių viduje jaučiamasi geresniais ir protingesniais už kitus, kritikuojama, apkalbama...To reikia vengti. Vienas kitą reikia priimti kaip dovaną, išgyventi brolybę tiesoje – tokioje bendruomenėje oras, kurį įkvepiame, bus džiugus.
„Jus skatinu patirti vertingų dalijimosi, bendruomeninės maldos momentų“, – sakė Pranciškus. Kunigas yra žmogus, kuris, apšviestas Evangelijos, skleidžia Dievo dvelksmą aplink save ir perduoda viltį neramioms širdims: taip turi būti.
Kalbėdamas apie studijas įvairiose Romos universitetuose, popiežius Pranciškus pabrėžė, kad jos pravers ateities uždaviniuose, tikrovės suvokimui. Tačiau visada reikia atsiminti, kad jos turi būti pritaikytos gyvenimui Dievo tautos tarpe.
„Man kelia nerimą svarstymai, tokie kunigystės apibūdinimai, tarsi tai būtų laboratoriniai tyrimai... Negalima kalbėti apie kunigą atskirai nuo Dievo tautos. Kunigo tarnystė yra iš šventos ir Dievui ištikimos tautos kunigiško krikšto išplaukianti pasekmė. To negalima pamiršti. Jei apie kunigystę mąstoma atskirai nuo Dievo tautos, tai nėra katalikiška kunigystė, ji net nėra krikščioniška. Išsirenkite iš savęs, iš savo išankstinių idėjų, iš troškimo būti dideliems, įtvirtinti save, kad Dievas ir kiti žmonės atsidurtų jūsų kasdienių rūpesčių centre“, – kalbėjo Šventasis Tėvas, Tai, anot jo, ir reiškia būti ganytojais, kurie kvepia savo avimis. Tam, kuris norėtų atsidėti vien intelektualinei veiklai, geriau paprašyti sugrąžinimo į pasauliečio statusą. Kunigas turi būti ganytojas.
Jei kunigas, džiaugsmo apaštalas, visai neturėtų humoro jausmo, kažko trūktų. Šventi kunigai, didūs kunigai, visada mokėjo pajuokauti, pasijuokti iš savęs pačių ir net savo šešėlio. Dar vienas kunigo bruožas yra dėkingumas, visų pirma, Viešpačiui už tai, kuo esame vienas kitam. Dėkingumas taip pat yra didelis „dvasinis ginklas“, kuris padeda pripažinti savo ribas, atlaikyti sunkumus, išsaugoti vilties ugnelę, kai apima nerimas ar vienatvė. (RK / Vatican News)
