Popiežius sekmadienio, birželio 6-osios, vidudienį pasveikino tikinčiuosius, šią dieną švenčiančius Devintines, – Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmę.
Pasak Pranciškaus, Jėzaus žodžiai ir veiksmai per Paskutinę vakarienę, apie kuriuos pasakoja Devintinių sekmadienio evangelija, paliečia širdį: Viešpats paima į savo rankas duoną, sukalba palaiminimą, ją laužo ir duoda mokiniams sakydamas: „Imkite, tai mano kūnas.“ Taip paprastai Jėzus mums padovanojo patį didžiausią sakramentą.
Jėzaus gestas yra nuolankus dovanojimo ir dalijimosi gestas. Jis, pasiekęs savo gyvenimo viršūnę, neišdalija tiek duonos, kad pasotintų didelę minią, bet per Velykų vakarienę laužo ir dalija save patį. Jis parodė, kad gyvenimo tikslas yra savęs dovanojimas ir kad pats didžiausias dalykas yra tarnauti. Šitaip mes atrandame Dievo didybę duonos riekutėje – trapume, iš kurio per kraštus liejasi meilė ir dalijimasis.
Jėzus – trapus ir pažeidžiamas kaip laužoma ir sutrupanti duona. Bet čia glūdi jo stiprybė. Eucharistijoje trapumas yra stiprumas. Eucharistijos trapumas kalba apie jėgą meilės, kuri tapo maža, kad jos nebūtų bijomasi, kad ji būtų priimta ir kad vėl mus suvienytų.
Kita iš Eucharistijos trapumo gimstanti stiprybė yra galėjimas mylėti suklystantį.
Tą vakarą, kai buvo išduotas, Jėzus mums dovanoja Gyvybės duoną. Jis mums suteikia pačią didžiausią dovaną kaip tik tą akimirką, kai savo širdyje patiria pačią giliausią prarają: su juo kartu valgantis mokinys jau pasirengęs jį išduoti. Išdavystė kelia didžiausią skausmą mylinčiajam. Tačiau Jėzus į blogį atsiliepia didesniu gerumu. Į Judo „Ne“ Jėzus atsiliepia gailestinguoju „Taip“. Jis nebaudė nusidėjėlio, o už jį atidavė gyvybę.
Jėzus taip pat elgiasi ir su mumis, kai priimame Eucharistiją. Jis mus pažįsta. Žino, kad esame nusidėjėliai, kad dažnai klystame, tačiau neatsisako suvienyti savo gyvenimo su mūsų gyvenimu. Jis žino, kad mums to reikia, nes Eucharistija yra ne premija šventiesiems, o duona nusidėjėliams. Būtent todėl jis mus ragina: nebijokite, „imkite ir valgykite“.
Kas kartą, kai priimame Gyvybės duoną, Jėzus ateina suteikti naujos prasmės mūsų trapumui, pažeidžiamumui. Jis primena, jog jo akyse esame brangesni, nei patys manome. Jis mums sako, kad džiaugiasi, jei su juo dalijamės savo gyvenimo trapumu. Jis kartoja, kad jo gailestingumas nebijo mūsų varganumo. O visų svarbiausia – jis mus išgydo nuo mūsų trapumo, pažeidžiamumo, kurio mes patys negalime išsigydyti: kai pykstame ant tų, kurie mus įžeidė; atsiribojame nuo kitų ir užsisklendžiame savyje, aimanuojame ir verkšlename praradę ramybę. Eucharistija yra veiksmingas vaistas nuo šio užsidarymo. Gyvybės duona išgydo nuo šiurkštumo ir kietumo, jį paverčia švelnumu.
Eucharistija mus išgydo todėl, kad suvienija su Jėzumi, – leidžia asimiliuoti jo gyvenimo būdą, jo gebėjimą dalyti ir dovanoti save broliams ir seserims, į blogį atsiliepti gerumu. Jis mums suteikia drąsos išeiti iš savęs ir su meile pasilenkti prie sužeistųjų. Taip, kaip Dievas pasilenkia prie mūsų. Tokia Eucharistijos logika: priimame Kristų, kuris mus myli ir išgydo žaizdas, kad mes savo ruožtu mylėtume kitus ir padėtume jiems įveikti savo trapumą.
Popiežius priminė sekmadienį valandų liturgijoje skaitytą himną, kuris keturiomis eilutėmis susumavo Viešpaties gyvenimą tokiu būdu: Jėzus gimė ir tapo mūsų bendrakeleiviu, vėliau tapo mūsų maistu, galiausiai ant kryžiaus tapo užmokesčiu, už mus sumokėjo savimi. O dabar jis viešpatauja danguje ir yra mūsų laukiantis apdovanojimas.
Mergelė Marija, per kurią Dievas tapo kūnu, tepadeda mums su dėkinga širdimi priimti Eucharistijos dovaną ir gyventi taip, kad mūsų gyvenimas taptų dovanojimu. (SAK / Vatican News)
