Birželio 2 dienos bendrosios audiencijos katechezėje popiežius Pranciškus peržvelgė įvairias Evangelijų vietas, parodydamas maldos svarbą Jėzaus gyvenime, cituodamas paties Viešpaties žodžius apie maldą. Šiuo Viešpaties mokymu, veiksmais ir žodžiais turime vadovautis ir mes.
Evangelijos parodo, jog malda iš esmės darė įtaką Jėzaus ryšiui su mokiniais nuo pat pradžios. Evangelistas Lukas aiškiai nurodo, kad apaštalų išsirinkimo kontekstas buvo malda: „Tomis dienomis Jėzus užkopė į kalną melstis. Ten jis praleido visą naktį, melsdamasis Dievui. Išaušus rytui, jis pasišaukė savo mokinius ir iš jų išsirinko dvylika. Juos ir pavadino apaštalais (žr. Lk 6)“.
Atrodo, kad, be maldos, be pokalbio su Tėvu, nebuvo jokio kito jų išsirinkimo kriterijaus. Ir sprendžiant iš to, kaip tie pasirinkti žmonės paskui elgėsi – pabėgo Kančios akimirką, paliko jį vieną, gali pasirodyti, jog pasirinkimas nebuvo iš pačių geriausiųjų. Bet būtent tai, ypač Judo, būsimo išdaviko, buvimas, ir rodo, kaip visi vardai įrašyti į Dievo sumanymą.
Jėzus nuolatos meldžiasi už savo draugus. Kartais apaštalai verčia Jėzų nerimauti, tačiau jis laiko juos savo širdyje tokius, kokius gavo iš Tėvo: klystančius, parpuolančius. Tad pamatome, jog Jėzus buvo toks mokytojas ir draugas, kuris visada buvo pasirengęs kantriai laukti mokinio atsivertimo. Tokio kantraus laukimo aukščiausia apraiška yra meilė, kuria Jėzus it apsiaustu apgaubė Petrą.
„Simonai, Simonai! Štai šėtonas pareikalavo persijoti jus tarsi kviečius. Bet aš meldžiuosi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų. O tu atsivertęs stiprink brolius! (žr. Lk 22)“, – pacitavo popiežius Pranciškus. Stulbina, jog ir suklupimo akimirką Jėzaus meilė mums nenutrūksta, priešingai, stiprėja, mes esame jo maldos centre.
„O jei padariau mirtiną nuodėmę, Jėzus vis dar myli mane? Vis dar meldžiasi už mane?“ – „Taip“, pažymėjo popiežius. Visada tai turime atsiminti – Jėzus meldžiasi už mane, dabar, šią akimirką, rodo Tėvui savo žaizdas, už mūsų išgelbėjimą sumokėtą kainą, mus maitinančią meilę. Tegu kiekvienas pagalvoja apie tai – ar Jėzus dabar meldžiasi už mane? Taip, meldžiasi, ir tai yra sąmoningumas, saugumas, kurį visi turime jausti.
Malda lydi svarbiausius Jėzaus gyvenimo ir jo bendro kelio su mokiniais momentus, kaip kad tada, kai Jėzus ištyrė savo mokinių tikėjimą: „Kartą, kai Jėzus nuošaliai vienas meldėsi, su juo buvo ir mokiniai. Jis paklausė juos: „Kuo mane laiko žmonės?“ (žr. Lk 9)“. Kai mokiniai išvardijo, ką girdėję, jis klausimą grąžino jiems patiems ir sulaukė Petro atsakymo – „Dievo Mesiju“.
Didieji Jėzaus misijos posūkiai visada buvo parengti ilgos, karštos maldos. Mokinių tikėjimo ištyrimas ir išpažinimas galėjo pasirodyti paskutinė atvykimo stotelė, tačiau tapo nauja pradžia: nuo tos akimirkos jis pradėjo atvirai kalbėti apie savo kančią, mirtį ir prisikėlimą.
Mirties perspektyvoje, instinktyviai sukėlusioje atmetimo reakciją mokiniuose, kurią jaučiame ir mes, malda yra vienintelis šviesos ir stiprybės šaltinis. Kas kartą, kai mūsų kelyje pasitaiko įkalnė, reikia melstis dar labiau.
Tai liudija ir Atsimainymo epizodas, įvykęs keletą dienų po to, kai Jėzus paskelbė mokiniams, kas jo laukia Jeruzalėje. „Jis pasiėmė Petrą, Joną ir Jokūbą ir užkopė į kalną melstis. Besimeldžiant jo veido išvaizda pasikeitė, o drabužiai pasidarė skaisčiai balti“, – pasakoja evangelistas Lukas. Šis išankstinis Jėzaus šlovės apsireiškimas įvyko maldos metu, kai Sūnus buvo visiškai paniręs į bendrystę su Tėvu, iki galo priėmė jo meilės valią ir išganymo planą. Iš šios maldos kilo ir aiškus paraginimas mokiniams: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“
Šioje greitoje Evangelijos apžvalgoje matome, jog Jėzus ne vien trokšta, kad melstumėmės, kaip meldžiasi jis, bet ir užtikrina, jog ir tada, kai mūsų mėginimai melstis yra tušti ir neveiksmingi, mes galime pasikliauti jo malda už mus.
„Turime gerai žinoti: Jėzus meldžiasi už mane“, – dar kartą pakartojo Pranciškus. Jis prisiminė, kaip kartą vienas vyskupas, atsidūręs labai sunkioje padėtyje, dideliame ir tamsiame išbandyme, ant bažnyčios sienos pamatė šiuos Petrui skirtus žodžius – „aš meldžiuosi už tave“. Šie žodžiai paguodė ir sustiprino. Ir mes tai pajusime, jei išlaikysime sąmoningumą, jog Jėzus meldžiasi už mus. Kai atsiduriame sunkumuose, kai išsiblaškome, atsiminkime – Jėzus meldžiasi už mus. Tai pasakė jis pats.
„Nepamirškime, kad Jėzaus malda remia kiekvieno iš mūsų, su vardu ir pavarde, gyvenimą“, – pridūrė Pranciškus.
Netgi jei mūsų maldos tebūtų veblenimai, jei būtų nusilpusios dėl svyruojančio tikėjimo, niekada neturime liautis pasitikėti juo. Aš nemoku melstis, bet jis meldžiasi už mane. Remiamos Jėzaus maldos, mūsų drovios maldos įgyja erelio sparnus ir pakyla iki dangaus, sakė popiežius.
*
Bendrosios trečiadienio audiencijos sveikinimuose Pranciškus pasinaudojo proga ir keletą kartų priminė, jog Bažnyčios liturginis kalendorius birželio 3-ąją kviečia minėti Švč. Kristaus Kraujo ir Kūno (Devintinių) iškilmę. Italijoje ir įvairiose kitose šalyse ji nukelta į sekmadienį.
„Atraskite Eucharistijoje, meilės ir šlovės slėpinyje, tą malonės ir šviesos versmę, kuri apšviečia gyvenimo kelius. (...) Kristaus Kūnas ir Kraujas kiekvienam iš jūsų tebūnie atrama sunkumuose, gražiausia paguoda kasdienėse kančiose ir amžinojo prisikėlimo laidas“, – sveikinime senoliams, jaunuoliams, ligoniams ir jaunavedžiams linkėjo Šventasis Tėvas. (RK / Vatican News)
