Nors Italijoje karaliauja futbolas, tačiau krepšinio sportas taip pat turi tvirtas pozicijas ir tradicijas, stiprias komandas ir krepšinio pasaulyje žinomus vardus. Pirmadienį, gegužės 31 dieną, popiežius Pranciškus audiencijoje priėmė Italijos krepšinio federacijos delegaciją. Audiencijos motyvas – šimtas metų nuo federacijos įsteigimo.
Pranciškus pasidžiaugė, kad ši sporto šaka – kurią, kaip yra žinoma, jis pats šiek tiek praktikavo studijų metu jaunystėje – Italijoje švenčia tokį apvalų jubiliejų. Savo kalboje Italijos krepšinio pasaulio atstovams jis kalbėjo apie platesnį kontekstą: apie ryšį tarp Bažnyčios ir sporto. Nors ir skirtingais būdais, jie abu tarnauja visapusiškam asmens vystymuisi ir prisideda prie visuomenės gėrio.
Popiežius kalbėjo apie du svarbius tokios sporto šakos, kaip krepšinis, aspektus: buvimą komandos dalimi ir discipliną.
Sportas padeda užmegzti ryšius tarp asmenų. Žmonės iš skirtingų aplinkų, vienas kito nepažinoję, susivienija ir stengiasi dėl bendro tikslo. Štai du labai svarbūs dalykai: vienybė ir bendras tikslas. Šia prasme sportas yra tarsi vaistas tokiam mūsų visuomenių individualizmui, kuris gimdo izoliuotą ir liūdną savastį, nepajėgią įsitraukti į komandinį darbą, aistringai kovoti dėl kokio nors bendro ir gero idealo.
„Savo sportiniu įsipareigojimu primenate brolybės vertę, kuri yra ir Evangelijos šerdyje“, – sakė popiežius.
Kitas sportininko bruožas yra disciplina. Daug didelių ir mažų, nors ir myli sportą, serga už savo komandas, neretai neįsivaizduoja, kiek daug darbo ir pastangų įdedama rengiantis varžyboms. Šis darbas reikalauja disciplinos – ne vien fizinės, bet ir vidinės, nuolatinio fizinio lavinimosi, ištvermės, dienotvarkės ir mitybos, poilsio ir treniruočių ritmo.
Ši disciplina yra tikra formacijos ir ugdymo mokykla jaunuoliams ir vaikams, padedanti suprasti, šv. Ignaco Lojolos žodžiais tariant, kaip svarbu „įvesti tvarką savo gyvenime“.
Šios disciplinos tikslas, anot popiežiaus, yra ne mus padaryti nelanksčiais, o atsakingais už save pačius, už mums patikėtus dalykus, už kitus, už savo gyvenimą. Tokia disciplina padeda ir dvasiniam gyvenimui, kuris negali būti paliktas vien emocijoms, bangavimui, įgeidžių ir patogumo kriterijams.
„Ir dvasiniam gyvenimui reikia vidinės disciplinos, nuolatinės ir ištikimos, kasdienio įsipareigojimo maldai. Be nuolatinio vidinio lavinimosi tikėjimas rizikuoja užgesti“, – sakė popiežius.
„Norėčiau pasakyti dar vieną dalyką, galvodamas būtent apie krepšinį. Jūsų sportas kelia link dangaus, nes, kaip yra pasakęs vienas buvęs garsus žaidėjas, tai sportas, kurs kreipia žvilgsnį aukštyn, link lanko, ir todėl yra tikras iššūkis tiems, kurie pripratę gyventi visada įbedę žvilgsnį į žemę. Norėčiau, kad tai taptų jūsų tauriu uždaviniu: mokyti vaikus ir jaunuolius sveiko žaidimo, padėti jaunuoliams žvelgti aukštyn, niekada nepasiduoti, atskleisti, jog gyvenimas yra kelias, sudarytas iš pergalių ir pralaimėjimų, taip pat kad svarbu neprarasti troškimo sužaisti dar kartą“, – sakė Pranciškus ir pridūrė: „Svarbu padėti suprasti, kad, jei nepataikei į krepšį, nepralaimėjai visam laikui. Gali vėl išbėgti į aikštelę, sudaryti komandą su kitais ir mėginti mesti dar kartą“.
Šventasis Tėvas pabrėžė, kad reikia išmokti priimti pralaimėjimą. Neretai taip norima laimėti, jog ir antra vieta ant pakylos atrodo tarsi pralaimėjimas, veidas liūdnas, nosis nukabinta, medalį, rodos, galima išmesti.
Tačiau galime laimėti ir pralaimėdami. Brandus pralaimėjimo priėmimas augina, padeda suprasti, kad gyvenimas nėra vien saldus ir kad nesusideda vien iš pergalių. Kartais patiriama ir pralaimėjimų. Kai sportininkas ar sportininkė moka pralaimėti oriai, žmogiškai, didele širdimi – tai žmogiška pergalė ir apdovanojimas.
„Dėkoju ir laiminu iš širdies. Prašau, nepamirškite melstis už mane!“, – atsisveikino Šventasis Tėvas. (RK / Vatican News)
