Pirmą sekamdienį po Sekminių Bažnyčia mini Švč. Trejybę.
Švenčiausioji Trejybė (lot. Trinitas) – krikščionybėje vienas Dievas trijuose asmenyse: Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šventoji Dvasia. Trejybės koncepcija pradėta vartoti apie II a., doktrina išplėtota III a. Trejybės dogma buvo priimta Nikėjos (325 m.) ir Konstantinopolio (381 m.) Bažnyčios susirinkimuose.
Nors Biblijoje žodžio Trejybė nėra, tačiau šis žodis plačiai vartojamas krikščionių teologijoje. Pirmas Trejybės aprašymas randamas 180 metais Teofilo raštuose.
Šventosios Trejybės formulė: Vardan Dievo Tėvo, Sūnaus, Šventosios Dvasios. Amen (lot. In nomine Patris, et Filii, et Spiritus Sancti. Amen).
Pasak kun. Vytauto Grigaravičiaus, žmogui sunku suprasti Švenčiausios Trejybės paslaptį. Pasak jo, net žymiausi teologai šiuo klausimu nedrįsta ką nors aiškinti.
„Vienas pasakojimas byloja, kaip Šv. Augustinas, vaikščiodamas pajūriu, mąstė apie Švč. Trejybės paslaptį ir troško ją suvokti. Netikėtai pamatė mažą berniuką, žaidžiantį ant pajūrio smėlio. Berniukas bandė savo saujele perpilti jūrą į duobelę, išraustą pakrantėje. Didysis teologas pasiteiravo, ką berniukas nori padaryti, o šis atsakė, norįs perpilti jūrą į duobelę. Šv. Augustinas nusišypsojo: „Tai neįmanoma!“ ir išgirdo berniuko atsakymą: „Man lengviau perpilti jūrą į šią duobelę, negu tau savo protu suprasti Švč. Trejybės paslaptį“.
Teologijos knygose randame paaiškinimą, kad Šventoji Dvasia – tai trečiasis Švenčiausios Trejybės asmuo. Šis paprastas teiginys daug ką paaiškina. Jis reiškia, kad Dievas yra „šeima“. Jis nėra vienišas Dievas, kuriam rūpi tik jis pats. Dievas yra gyvenimas kartu, gyvenimas bendruomenėje, tai tobula bendrystė, jungianti savyje ir gimimą, ir pažinimą, ir meilę. Dievas Tėvas per Sūnų išreiškia visą save. O Sūnus visiškai atsiduoda savo Tėvui, paklusdamas Jo valiai, nieko sau nepasilikdamas. Šventoji Dvasia – tai tobulos vienybės ryšys tarp Tėvo ir Sūnaus.
Mums sunku suvokti Švenčiausios Trejybės paslaptį vien todėl, kad kai mes savo žmogiškame gyvenime esame kartu, tarp mūsų visada atsiranda nesutarimai dėl ko nors, kažkuo nepasidaliname, visada lieka paslaptis, kuri neleidžia vienas kitą iki galo pažinti. Mes nesugebame nuoširdžiai mylėti, mylėti ne tam, kad patenkiname savo savimeilę. Mes niekada negalim iki galo atsiduoti kitam asmeniui, kaip Jėzus atsidavė Tėvui, lygiai kaip kitas asmuo negali savęs išreikšti per mus, kaip Dievas išreiškė save per Sūnų.
Kristus maldoje prieš kančią prašė Tėvo: „ (...) tegul visi bus viena. Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul jie bus viena mumyse“ (Jn 17,21). Būti vieno Dievo, tai nereiškia liestis kūnais, nes to per maža, tai dalinimasis vienu ir tuo pačiu gyvenimu, tai aukojimasis vardan kito gėrio, ir tylint išgirsti kito širdies balsą.
Prisiminkime apaštalus, kai ant jų galvų nusileido Šventoji Dvasia. Staiga jie ėmė suprasti vienas kito kalbą, jie tapo artimi, jie suprato ką galvoja kitas. Jie įgavo drąsos kalbėti, aukotis ir skelbti Jėzaus Kristaus Evangeliją.
Tik priėmus Dievo meilę mums išryškėja visi trys Švenčiausios Trejybės asmenys: Dievas Tėvas – Pasaulio kūrėjas, Dievo Sūnus, kuris atpirko Pasaulį, ir Šventoji Dvasia, kuri apšvietė ir apdovanojo malonėmis, reikalingomis Pasaulio išganymui. Todėl kiekvieną dieną giliai tikintis žmogus pradeda Švč. Trejybės išpažinimu ir pagarbinimu: „Vardan Dievo tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“, kiekviena Dievo garbinimo malda baigiama gražiausia padėkos malda: „Garbė Dievui Tėvui, ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai, dabar ir visados, ir per amžius“.
Vikipedijos nuotr. Švenčiausioji Trejybė. Simono Čechovičiaus (1689–1775) paveikslas Lietuvos Nacionaliniame muziejuje
