Trečiadienio rytą popiežius Pranciškus bendrojoje audiencijoje Šv. Damazo aikštėje kalbėjo apie maldos prašymų išsipildymą, kuris nebūtinai įvyksta staiga ar akivaizdžiai. Pasak Pranciškaus, kartais meldžiamės manydami galį atversti Dievą, palenkti jį mūsų prašymams. Tačiau iš tiesų maldoje Dievas turi atversti mus, ne mes jį.
Mes meldžiamės, prašome, tačiau kartais gali atrodyti, kad mūsų maldos lieka neišklausytos – tai, ko prašėme sau ar kitiems, nevirsta tikrove. O jeigu meldėme dėl kilnios priežasties – tai galėtų būti prašymas dėl ligonio sveikatos ar kad pasibaigtų karas – neišsipildymas gali sukelti mūsų pasipiktinimą. Pavyzdžiui, meldžiamės, kad pasibaigtų karai, šiuo metu vykstantys daugelyje pasaulio vietovių, – prisiminkime Jemeną, Siriją, kitus kraštus, kur karai tęsiasi daugelį metų. Meldžiamės už karų kankinamus kraštus, meldžiamės, bet karai nesibaigia. Kaip taip gali būti? Kai kas net atsisako toliau melstis, įsitikinę, kad malda nebuvo išklausyta. „Taigi, jei Dievas yra Tėvas, kodėl jis neišklauso?“, – klausė popiežius.
Pasak jo, Bažnyčios katekizme galime rasti gerą paaiškinimą šiuo klausimu. Ten sakoma, kad reikia saugotis neautentiškos tikėjimo patirties pavojaus, o santykį su Dievu laikyti kone magija. Malda nėra stebuklinga lazdelė, malda – tai dialogas su Dievu. Iš tiesų, kai meldžiamės, yra pavojus, kad ne mes tarnaujame Dievui, o laukiame, kad jis tarnautų mums. Tokia malda norime pakreipti dalykus pagal mūsų planą, nepripažįstant kitų planų, o tik mūsų užgaidas. Jėzus labai išmintingai į mūsų lūpas įdėjo „Tėve mūsų“ maldą. Tai prašymų malda, kurios pirmoje dalyje kreipiamasi į Dievą. Joje prašome, kad būtų įgyvendintas ne mūsų projektas, o Dievo valia pasaulio atžvilgiu. Geriau leiskime jam veiki: „Teesie šventas tavo vardas, teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia“.
Pasak apaštalo Pauliaus, mes net nežinome, ko derėtų prašyti. Kai meldžiamės, turime būti nuolankūs. Turime pirma apsispręsti, ko derėtų prašyti, ir kad Dievas leistų tai suprasti, jis žino. Kai meldžiamės, turime būti nuolankūs, kad mūsų žodžiai iš tikrųjų būtų malda, o ne gyrimasis, kurį Dievas atmeta. Galima melstis ir dėl klaidingų motyvų. Pavyzdžiui, kad būtų nugalėtas priešas kare, nepagalvojus, ką Dievas mano apie tą karą. Labai lengva užrašyti ant plakato: „Dievas su mumis!“ Daugeliui labai rūpi užsitikrinti, kad Dievas yra jų pusėje, tačiau nedaugelis pasirūpina pasitikrinti, ar jie iš tikrųjų yra su Dievu. Tai Dievas maldoje turi mus atversti, o ne mes jį, sakė popiežius.
„Nueinu pasimelsti, bet tu, Viešpatie, atversk mano širdį, kad prašyčiau to, kas tinkama, to, kas geriau mano dvasinei sveikatai.“
Tačiau pasipiktinimas išlieka: kodėl kartais būna, kad, kai žmonės meldžiasi nuolankia širdimi, kai prašo dalykų, kurie tinka Dievo karalystei, kai motina meldžiasi už sergantį sūnų, atrodo, kad Dievas vis dėlto neišklauso? Pasak popiežiaus, norint atsakyti, reikia ramiai susikaupus pamąstyti, ką sako Evangelija. Pasakojimuose apie Jėzaus gyvenimą yra daug maldų – daugelis kūnu ar dvasia sužeistų asmenų prašo išgydymo. Vieni prašo išgydyti luošą draugą, tėvai ir motinos Jėzui atveda sergančius sūnus ir dukras. Tai skausmo persmelktos maldos, galingas choras balsų, prašančių: „Pasigailėk mūsų!“
Matome, jog kartais Jėzus išklauso tuoj pat, kitais atvejais – vėliau. Gali atrodyti, kad Dievas neatsiliepia. Kanaanietė meldžia Jėzų dėl dukters, tačiau turi ilgai prašyti, kol bus išklausyta; paralyžiuotajam, kurį atnešė keturi jo draugai, Jėzus pirma atleidžia jo nuodėmes, o tik paskui pagydo kūno žaizdas. Todėl kartais sprendimas nebūna tiesioginis. Kiek kartų ir mes tai patiriame: prašome malonės, stebuklo, bet niekas neįvyksta. Paskui, su laiku, viskas išsisprendžia, bet pagal Dievo planą, ne taip, kaip mes norėjome. Dievo laikas nėra mūsų laikas.
Šiuo požiūriu verta prisiminti Jajiro atvejį, tęsė Pranciškus. Jajiras, su skaudančia širdimi atėjęs pas Jėzų, karštai maldavo, kad jis ateitų ir ant mirštančios dukrelės uždėtų rankas. Mokytojas sutinka, pakeliui į Jajiro namus įvyksta dar vienas pagijimas, tačiau pasiekia žinia, kad Jajiro duktė mirė. Atrodo, kad tai viskas, tačiau Jėzus padrąsina: „Vien tikėk!“. Būtent tikėjimas palaiko maldą. Iš tiesų, Jėzus prikels mergaitę iš mirties miego. Tačiau Jajiras kurį laiką turėjo eiti per tamsą, pasikliaudamas vien tikėjimo liepsnele.
Viešpatie, suteik tikėjimą! Leisk, kad jis augtų. To prašykime. Jėzus Evangelijoje sako, kad tikėjimas išjudina kalnus, sakė Pranciškus. Taip pat Jėzaus maldos kreipimasis į Tėvą Getsemanės sode, atrodo, lieka neišklausytas. Sūnus turės iki galo išgerti kančios taurę. Tačiau Didysis šeštadienis nėra paskutinis žodis, nes trečiąją dieną – sekmadienį – įvyksta prisikėlimas. Blogis yra priešpaskutinės dienos viešpats, bet niekad nebūna paskutinės dienos viešpačiu, nes ši diena priklauso vien Dievui ir tai diena, kai išsipildys visi žmonijos išganymo troškimai.
Mokykimės nuolankios kantrybės sulaukti Viešpaties malonės, laukti iki paskutinės dienos. Dažnai priešpaskutinė diena būna baisi, nes žmonijos kentėjimai baisūs. Tačiau Viešpats yra, paskutiniąją dieną jis viską išsprendžia. (SAK / Vatican News)
