Žvilgsnis į pontifikatų istoriją padeda suprasti popiežiaus Pranciškaus gestus – nuo siekio, kad vakcina būtų prieinama visiems iki konkretaus pavyzdžio skiepijant Vatikane benamius.
Nuo seno Katalikų Bažnyčia skyrė daug dėmesio siekdama, kad būtų išvengta epidemijų ir pandemijų. Tad žvilgsnis į istoriją padeda geriau suprasti tai, ką popiežius Pranciškus sako apie vakcinas nuo COVID-19 ir tai, ką Šventasis Tėvas pradėjo, padovanodamas vakcinas benamiams ir vargšams. Tuoj suprasime, kodėl Pauliaus VI salėje tvarkingai išsirikiavę žmonės, lydimi popiežiaus išmaldininko kardinolo Konrado Krajewskio, nėra jokia naujiena.
Kardinolo E. Consalvi dekretas
Edward Jenner, šiuolaikinės imunoprofilaktikos tėvas, raupų skiepų pradininkas, dar sulaukė 1822 m., kai Popiežiaus valstybėje, kuriai tuo metu vadovavo Pijus VII, buvo pradėta masinė vakcinavimo kampanija. Tarp XVIII ir XIX amžių Europoje sparčiai plito raupų epidemija. Centrinę Italiją epidemijos pikas ištiko 1820 m. Popiežius neliko pasyviu stebėtoju – jo nurodymu Pijaus VII valstybės sekretorius kardinolas Ercole Consalvi 1822 m. birželio 20 d. paskelbė vakcinavimo kampaniją popiežiaus valstybėje.
Prieš du šimtmečius popiežiaus valstybėje paskelbtame dekrete vakcina apibrėžiama kaip Dievo dovana – Dievo apvaizdos sukurta priemonė, kuria Tėviškoji Meilė gelbsti žmonių palikuonis gyvenimo aušroje, užtikrindama viltis šeimoms ir tėvynei. Bet ir tada išankstiniai nusistatymai trukdė gelbėti žmonių gyvybes. Giliai įsišaknijusios išankstinės nuostatos kai kuriems tėvams buvo netgi stipresnės nei meilė atžaloms.
Vakcinavimo kampanija ir prievolės medikams
Popiežiaus Pijaus VII nurodymu buvo įsteigta vakcinavimo komisija, raginanti skiepytis visoje popiežiaus valstybėje. Ji turėjo prižiūrėti skiepijančius medikus, kad būtų tinkamai atliekama vakcinacija, numatė taisykles, kaip saugoti vakcinas. Buvo įsteigta ir patariamojo pobūdžio vakcinavimo taryba, kuriai priklausė Romos ir Bolonijos universitetų medicinos fakultetų dėstytojai, įsteigtos komisijos provincijų lygmeniu. Centrinės komisijos nariai prižiūrėjo, kad būtų užtikrinta pakankamai vakcinų, kurios būtų nemokamai skirstomos. Didelis dėmesys skirtas vaikams, dekrete buvo numatyta vakcinavimo kampanija našlaičių namuose. Medikai turėjo išmokti skiepyti, nebuvo galimybės priešintis, nei atsisakyti. Norint imtis gydytojo ar chirurgo praktikos, reikėjo turėjo sertifikatą, patvirtinantį, jog kandidatas moka atlikti vakcinavimą nuo raupų.
Žmonės buvo raginami nebijoti ir skiepytis. Įstatymais buvo numatyta, kad norint gauti paramą ar subsidijas, reikia pateikti pažymą, kad paramos prašytojas yra pasiskiepijusios šeimos tėvas. To meto „antivakserių“ elgesiui buvo nepritariama – atsisakantys skiepyti šeimas negaudavo paramos, subsidijų ir pan.
Tačiau ambicinga vakcinavimo programa neįsibėgėjo taip, kaip tikėtasi, buvo sudėtinga įtikinti žmones ir peržengti išankstinius nusistatymus. 1824 m. rugsėjį popiežius Leonas XII panaikino privalomą vakcinavimą, palikdamas galimybę nemokamai skiepytis savanoriškai. Šį sprendimą labai džiugiai pasitiko vakcinų priešininkas, žymus to laikmečio poetas Giovanni Gioacchino Belli, ta proga sukūręs sonetą. Skiepijimo idėją jis vadino „masoniška“ ir skundėsi, kad vakcina užima vaidmenį, Dievo skirtą motinai gamtai. Popiežiaus Leono įpėdinis Grigalius XVI vakcinavimo kampanijoms suteikė naują impulsą, įsteigdamas specialią sveikatos kongregaciją. Jo nurodymu įvesta privaloma vakcinacija kaliniams popiežiaus valstybės kalėjimuose.
Pijus IX ir du pauliai
Išrinkus Pijų IX, suintensyvėjo vakcinų nuo raupų kampanija vargšams. Kai 1848 m. vėl kilo naujos raupų epidemijos bangos grėsmė, Pijus IX pradėjo intensyvią vakcinavimo kampaniją, didžiausią dėmesį skirdamas vargingiausioms gyventojų grupėms, įtraukdamas ir parapijas. 1848 m. balandžio 23 d. popiežius paskyrė nedidelę premiją – du paulius (paulius – beveik 4 g. sidabro moneta) tiems, kurie nemokamai pasiskiepiję, po aštuonių dienų grįžta pas medikus pasitikrinti, ar vakcinavimas sėkmingai pavyko. (DŽ / Vatican News)
