Rugsėjo 26-ąją bus minima kasmetinė Pasaulinė migrantų ir pabėgėlių diena, kurią prieš daugiau kaip šimtą metų, per Pirmąjį pasaulinį karą, įvedė popiežius Benediktas XV. Ketvirtadienį Vatikane paskelbta popiežiaus Pranciškaus žinia šiemetinio minėjimo proga. Jos tema: „Link vis didesnio „mes““.
Šiemetinei migrantų ir pabėgėlių dienai skirtoje žinioje popiežius Pranciškus migracijos reiškinį ir su juo susijusius klausimus svarsto visų žmonių, o ypač Kristaus sekėjų, pašaukimo siekti didesnės vienybės kontekste. Pradžioje popiežius primena savo enciklikoje „Fratelli tutti“ išsakytą nuogąstavimą, kad pasibaigus sveikatos krizei galime sulaukti karštligiško vartotojiškumo protrūkio, nesiskaitymo su kitais. Dėl to jis savo žinia, skelbiama besirengiant minėti šiemetinę Pasaulinę migrantų ir pabėgėlių dieną, nori pakviesti tikinčiuosius ir visus geros valios žmones pamąstyti apie bendrą visų žmonių kelionės žemėje horizontą, kad matytume ne tik save, bet save suvoktume kaip žmonijos šeimos narius – kaip vieną „mes“.
Bendrumas ir papildomumas žmones sieja nuo pat jų istorijos pasaulyje pradžios, kai Dievas sukūrė žmogų kaip vyrą ir moterį. Į bendrystę orientuota ir visa išganymo istorija, kurios centre yra Kristus, miręs ir prisikėlęs, kad „visi būtų viena“. Iš tiesų, rašo Pranciškus, mes visi plaukiame ta pačia valtimi ir esame pašaukti siekti, kad nebūtų nei sienų, kurios mus skiria, nei mums svetimų žmonių, bet kad visi būtume viena didelė žmonijos šeima. Dėl to Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos proga popiežius kreipiasi visų pirma į katalikus, o taip pat į visus geros valios žmones, ragindamas siekti vis didesnio „mes“.
Tikintiesiems siekti vis didesnės vienybės reiškia įsipareigojimą būti ištikimesniems Bažnyčios visuotinumui. Būtent apie tai kalba šv. Paulius laiške Efezo bendruomenei: „Vienas kūnas ir viena Dvasia, kaip ir esate pašaukti į vieną savo pašaukimo viltį. Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas“ (Ef 4, 4–5). Bažnyčia nuo pat pradžių yra visuotinė, jos visuotinumas turi būti priimamas ir išgyvenamas kiekvienoje epochoje. Dabartiniais laikais Bažnyčia yra kviečiama išeiti į egzistencinius paribius, gydyti sužeistuosius, ieškoti pasiklydusiųjų be jokių išankstinių nusistatymų ar baimės, be prozelitizmo, būti visada pasirengusi priimti visus.
Pasak Pranciškaus, bene gražiausią ir iškalbingiausią vieningos žmonijos įvaizdį pateikia Apaštalų darbų knyga, pasakodama apie tai, kas vyko Jeruzalėje netrukus po Šventosios Dvasios atsiuntimo Jėzaus mokiniams. Kaip teigia knygos autorius, iš skirtingų vietų į Jeruzalę atkeliavę įvairių tautybių žmonės – partai, medai, elamiečiai, Mesopotamijos, Judėjos ir Kapadokijos, Ponto ir Azijos, Frygijos ir Pamfilijos, Egipto bei Libijos gyventojai, ateiviai romėnai, žydai ir prozelitai, kretiečiai ir arabai, – visi girdi apaštalus skelbiant įstabius Dievo darbus jų kalbomis (plg. Apd 2, 9–11). Tai yra naujosios Jeruzalės idealas: visos tautos gyvena vienybėje ir taikoje. Tačiau, kad pasiektume šį idealą, rašo Pranciškus, visi turime labai stengtis, griauti mus skiriančias sienas ir tiesti tiltus, žinodami, kad mus visus sieja labai artimi tarpusavio ryšiai.
Popiežius taip pat prašo pasaulio gyventojus panaudoti visas dovanas, kuriomis esame Viešpaties apdovanoti, siekiant išsaugotų ir padaryti gražesnį jo sukurtą pasaulį. Visi turėsime vieną dieną atsiskaityti už tai, ką esame nuveikę! Tačiau, kad būtų tinkamai rūpinamasi mūsų bendrais namais, turime siekti mūsų pačių didesnės vienybės, turime būti labiau atsakingi vieni už kitus, vis tvirčiau įsitikinę, kad kiekvienas pasaulyje padarytas geras darbas skirtas ir dabartinei, ir būsimoms žmonių kartoms. (JM / Vatican News)
