Šventojo Sosto dikasterijos padeda popiežiui vykdyti jo misiją. Artėjant birželio mėnesio pabaigoje, per Petrines, renkamai visuotinei rinkliavai šv. Petro įpėdinio misijai ir popiežiaus gailestingumo darbams vargstantiesiems, pristatome įvairias Šventojo Sosto institucijas, kurių veiklai yra skiriama dalis vadinamojo „Šv. Petro skatiko“. Popiežiaus Vyskupų kongregacija padeda atrinkti kandidatus į vyskupus, apaštalų įpėdinius, kurie vėliau gali būti popiežiaus paskirti vyskupais. Daugiau apie tai – kongregacijos prefektas kardinolas Marcas Ouellet.
„Šiai dikasterijai Bažnyčios patikėtas uždavinys yra padėti popiežiui apsispręsti. Mes pateikiame parengiamąsias įžvalgas. Šį pirmąjį etapą galiu apibūdinti trimis žodžiais: melstis, klausinėti ir tirti. Melstis: malda yra pirmas ir paskutinis veiksmas, kuriuo dangiškajam Tėvui patikimos mūsų pirminės ir galutinės intencijos“, – sakė kardinolas ir pažymėjo vieną Vyskupų kongregacijos būstinės ypatumą. Pačiame jos centre – koplyčia su Švč. Sakramentu. Kiekvieną kartą einant koridoriumi jaučiamas slėpiningas jo buvimas: kiekvienas veiksmas turi būti orientuotas į jį.
Klausinėti, tartis reikia pagal sinodinį metodą. Konsultacijos vyksta su Dievo tauta, nuncijais, kitais ganytojais. Šių konsultacijų sintezė nugula ant popiežiaus stalo. Reikia tirti ir pasiekti kuo didesnį įsitikinimą, kad kandidatas pasižymėtų reikalingomis savybėmis.
Kas trejus metus vyskupas metropolitas sudaro sąrašą kunigų, remdamasis ir kitų metropolijos vyskupų pastabomis, kurie galėtų tapti vyskupais. Nunciatūra pasveria šias kandidatūras, kaip minėta, klausdama įvairių tikinčiųjų nuomonės. Tai daroma labai diskretiškai, kad informacija būtų kuo patikimesnė ir kad būtų apsaugota dėmesio centre atsidūrusio asmens reputacija. Geriausių kandidatų pristatymas siunčiamas Šventajam Sostui – visų pirma Vyskupų kongregacijai, kuri patikrina kandidatų atitikimą bendriesiems kriterijams. Kongregacijos taryba, sudaryta iš 23 kardinolų ar vyskupų iš viso pasaulio, pateikia galutinį įvertinimą, o popiežius – galutinį sprendimą.
Kaip ir visuose žmogiškuose dalykuose, čia taip pat galima susidurti su ambicijomis, pavydu, asmeniniais interesais. Todėl svarbu tarp tikinčiųjų ir kandidatų į kunigystę ugdyti nesavanaudiškumo nuostatą. Bažnyčiai reikia ne tų, kurie stengiasi užkopti socialiniais laiptais kuo aukščiau, tačiau tų, kurie nuoširdžiai trokšta tarnauti broliams, rodyti tikėjimo ir atsivertimo kelią.
Kas svarbiau: žmogiškos ir dvasinės savybės ar sugebėjimas valdyti vyskupiją? Pasak kardinolo Ouellet, Vyskupų kongregacija, skirtingai nuo Šventųjų skelbimo kongregacijos, tiria ne tobulų, tik tobulumo kelyje esančių kandidatų sielovadinius profilius. Tačiau reikia, kad į vyskupus siūlomas kunigas pasižymėtų pagrindinėmis žmogiškomis ir krikščioniškomis dorybėmis, ypač išmintingu atsargumu. Pastarojo nereikia painioti su dvejojimu ar bailumu. Tai pusiausvyra tarp veiksmo ir minties daug įsipareigojimo ir drąsos reikalaujančioje atsakomybėje.
Vyskupų skyrimuose daug reiškia ir kiekvieno pontifikato jautrumas, prioritetai. Kiekvienas popiežius iš Šventosios Dvasios gauna tam tikrą problemų ir pirminių tikslų suvokimą. Tie, kurie dirba su popiežiumi, turi stengtis įsijausti į jo perspektyvą su tikėjimu, o ne savo apskaičiavimais. (RK / Vatican News)
