Prieš trisdešimt penkerius metus popiežius šv. Jonas Paulius II peržengė Romos didžiosios sinagogos slenkstį. To nebuvo padaręs nei vienas popiežius Romos vyskupijos ir Romos žydų bendruomenės dviejų tūkstantmečių istorijoje. 1986 metų balandžio 13 dieną Jonas Paulius II nutiesė brolybės tiltą tarp Romos katalikų ir žydų religinių bendruomenių.
Romos sinagogos bendruomenė popiežių priėmė itin šiltai. Vyriausias rabinas Elio Toaff, sveikindamas popiežių pasidžiaugė Vatikano antrojo susirinkimo sukelta revoliucija Bažnyčios ir žydų santykiuose, kurios pasekmėje tapo įmanomas popiežiaus vizitas sinagogoje. Bažnyčia pakeitė savo nusistatymą žydų atžvilgiu, juos gerbia ir vertina, atsisakydama neapykantos žydams mokymo.
Popiežius kalboje be kita ko prisiminė, kad daug kartų priėmė audiencijose ne tik Romos ir Italijos bendruomenės, bet ir pasaulinių žydų organizacijų atstovus, daugelį jų nekartą priėmė ir jo pirmtakai Romos vyskupai Paulius VI, Jonas XXIII ir Pijus XII.
Popiežius papasakojo du epizodus, liudijančius apie santykių artumą dar popiežiaus šv. Jono XXIII laikais: kartą popiežius, važiuodamas Romoje pro didžiąją sinagogą ir pamatęs iš šventyklos išeinančius žmonės, paprašė sustabdyti automobilį, tada visus palaimino. Be to, Jonas Paulius II sakė žinantis, kad Jono XXIII agonijos naktį, kai į Šventojo Petro aikštę melstis ir budėti rinkosi minios katalikų, taip pat buvo atėjęs Romos vyriausiasis rabinas. „Jis neakivaizdžiai, bet labai aiškiai pagerbė didį popiežių, kuris atviras visiems be išlygų ir ypač broliams žydams“, – pasakė Jonas Paulius II. Jis pridūrė, jog viliasi „pratęsti šio savo pirmtako paveldą, tačiau ne iš sinagogos išorės, o jos viduje“.
Pasak Jono Pauliaus II, Kristaus Bažnyčia atranda savo ryšį su judaizmu, žvelgdama į savo slėpinį. Jis patikino, jog katalikų religijai hebrajų religija nėra išorinė, o tam tikru būdu vidujinė; su ja yra siejama ryšio, kokio neturi su jokia kita religija. „Jūs esate mūsų mylimiausieji broliai, antra vertus galime net sakyti, jog esate mūsų vyresnieji broliai!“, – pasakė 1986 metais Romos didžiojoje sinagogoje šv. Jonas Paulius II.
Jis pakartojo ir Vatikano antrojo susirinkimo mokymą, jog negalima mesti kolektyvinės kaltės žydų tautai dėl Kristaus kančios įvykių – nei anuomet, nei vėliau gyvavusiai nei dabar esančiai. Nepagrįstas joks teologinis diskriminavimo ar dar blogiau – persekiojimo, teisinimas. Be to, nepaisant būdo, kuriuo Bažnyčia suvokia savo tapatybę, neteisinga sakyti, kad žydai yra atmesti ar pasmerkti tarsi to būtumėme išmokyti, ar tokias išvadas daryti leistų šventieji Raštai – Senasis ar Naujasis Testamentai. Popiežius sinagogoje priminė tai, ką paskelbė Susirinkimas ir ką yra skelbęs apaštalas šv. Paulius laiške romiečiams (Rom 11, 28–29), jog žydai „Dievo numylėtiniai“, jis juos pašaukė „neatšaukiamu pašaukimu“.
Jonas Paulius II patikino, jog dabartiniai santykiai remiasi šiais įsitikinimais, o jo troškimas – „šio vizito sinagogoje proga tai pakartoti, paskelbti jų neišdildomą vertę“ ir kad būtent „tokia jo apsilankymo pas Romos žydus reikšmė“. (SAK / Vatican News)
