Prisikėlęs Jėzus mums dovanoja savo gailestingumą, kad ir mes būtume gailestingi, sakė popiežius Pranciškus antrojo Velykų sekmadienio – Gailestingumo šventės – Mišių homilijoje. Mišios buvo aukojamos ne Vatikane, bet netoliese esančioje Šventosios Dvasios bažnyčioje, kuri yra Romos vyskupijos Gailestingumo šventovė.
Prisikėlęs Jėzus kelis kartus pasirodo mokiniams ir kantriai guodžia jų nusiminusias širdis. Jėzaus drąsinami ir palaikomi mokiniai pasikeičia. Anksčiau jie girdėjo daugybę Viešpaties žodžių ir matė daugybę jo darbų, tačiau šie nesugebėjo jų paveikti. Dabar, per Velykas, įvyksta kažkas nauja. Jėzus juos perkeičia savo gailestingumu. Jėzus juos apdovanoja trimis gailestingumo dovanomis: pirmiausia jiems suteikia savo ramybę, paskui – atleidimą ir galiausiai jis jiems padovanoja savo žaizdas, sakė popiežius ir toliau homilijoje komentavo šiuos tris gailestingumo aspektus.
Pirmoji Jėzaus dovana – ramybė. Mokiniai buvo nuliūdę ir iš baimės užsidarę namuose. Juos slėgė ne tik baimė dėl savęs, bet ir sąžinės priekaištai: jie pabėgo nuo Jėzaus, paliko jį vieną, jo išsigynė. Jie jautėsi bejėgiai ir nevykėliai. Ir štai pas juos ateina Jėzus ir du kartus taria: „Ramybė jums!“. Tai ne ta ramybė, kuri pašalina problemas, bet ramybė, kuri padeda atgauti pasitikėjimą savimi. Tai ne išorinė, bet širdies ramybė. Suteikdamas savo ramybę, Jėzus mokiniams sako: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“ (Jn 20, 21). Jėzaus dovanojama ramybė – tai ne ramybės būsena, ne komfortiškas nieko neveikimas, bet misija, sakė popiežius. Jėzaus dovanojama ramybė išvaduoja iš paralyžiuojančio uždarumo, sutrauko širdį kaustančias grandines. Mokiniai supranta, ką iš tiesų reiškia gailestingumas. Dievas jų nesmerkia, nežemina, bet jais tiki. Jis mumis pasitiki labiau, negu mes pasitikime savimi. Jis mus myli labiau, negu mes mylime save. Dievui nėra nereikalingų žmonių, nenaudingų, nevykėlių. Šiandien Jėzus vėl mums kartoja: „Ramybė jums, kurie esate brangūs mano akyse. Ramybė tau, kuris man esi svarbus. Ramybė tau, kuriam yra suteikta misija. Niekas kitas negali jos už tave atlikti. Tu esi nepakeičiamas. Aš tavimi tikiu“.
Antra, Jėzus dovanoja savo mokiniams gailestingumą, suteikdamas jiems Šventąją Dvasią. Jis duoda ją tam, kad būtų atleidžiamos nuodėmės. Mokiniai buvo nusikaltę, jie pabėgo palikę Mokytoją. Nuodėmės našta slegia, už blogį visada reikia susimokėti. Mūsų nuodėmės, kaip sako psalmės autorius (plg. Ps 51, 5), visada yra prieš mus. Mes patys negalime jų panaikinti. Tik Dievas turi galią jas ištrinti, tik jo gailestingumas gali mus išvaduoti iš mūsų varganumo. Nuodėmių atleidimo malonė yra Velykų dovana, kurios mums reikia, kad ir mes galėtume prisikelti. Prašykime malonės priimti šią dovaną, branginti Susitaikinimo sakramentą, sakė Pranciškus. Prašykime malonės suprasti, kad per išpažintį centre esame ne mes su savo nuodėmėmis, bet Dievas su savo gailestingumu. Einame išpažinties ne tam, kad save pažemintume, bet kad būtume prikelti. Mums to labai reikia, visiems. Išpažintis – tai sakramentas, kuris mus pakelia, nepalieka gulinčių ant nuopuolio grindinio.
Kartu su ramybe ir atleidimu Jėzus dovanoja mokiniams savo žaizdas. Mes esame pagydyti jo žaizdomis (plg. 1 Pt 2, 24). Kaip žaizdos gali mus išgydyti? Pasak Pranciškaus, kontempliuodami žaizdas, mes, kaip apaštalas Tomas, galime savo rankomis paliesti Dievo gailestingumą. Žaizdos yra atviri kanalai tarp jo ir mūsų. Jos yra būdas, kurį Dievas mums davė, kad jaustume jo švelnumą, kad, palietę jį savo rankomis, suprastume, kas jis yra, ir nebeabejotume jo gailestingumu, kad kaip Tomas galėtume ištarti: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ (Jn 20, 28).
Viskas kyla iš čia, iš mums suteikto gailestingumo. Nuo čia prasideda krikščionių kelionė, sakė Pranciškus. Jei pasikliautume tik savo jėgomis, struktūrų ir projektų efektyvumu, toli nenueitume. Tik priėmę Dievo meilę, galime duoti pasauliui ką nors nauja. Tai suprato pirmieji Jėzaus mokiniai: jiems buvo suteiktas gailestingumas ir jie dalijosi gailestingumu su kitais. Apie tai kalba pirmasis Mišių skaitinys iš Apaštalų darbų, pasakojantis, kad pirmosios krikščionių bendruomenės nariai „ką turėjo, nė vienas nevadino savo nuosavybe, nes jiems visa buvo bendra“ (Apd 4, 32). Tai ne komunizmas, sakė popiežius. Tai krikščionybė gryniausiu pavidalu.
Jei kas nori žinoti, ar Dievas paveikė jo gyvenimą, savęs teklausia, ar jis pasilenkia prie kito žmogaus žaizdų. Nebūkime abejingi, ragino popiežius baigdamas homiliją. Nesustokime pusiaukelėje. Jei gavome, turime ir duoti. Jei mūsų buvo pasigailėta, ir mes turime būti gailestingi. Nes, jei mylime tik save, mūsų tikėjimas yra sausas ir nevaisingas. Be kitų žmonių – jis bekūnis. Be gailestingumo darbų jis miršta. Leiskime, kad mus prikeltų gailestingojo Jėzaus ramybė, atleidimas ir jo žaizdos. Prašykime malonės tapti jo gailestingumo liudytojais. Tik tokiu būdu tikėjimas bus gyvas. Tik tokiu būdu mes sugebėsime skelbti Dievo Evangeliją, kuri yra gailestingumo Evangelija.
Po Mišių, prieš vidudienį, ten pat, Romos Šventosios Dvasios Bažnyčioje, popiežius kalbėjo velykinę antifoną „Regina coeli“.
