Balandžio 8 dieną prasidėjo trijų dienų seminaras „Tikėjimas ir žmogaus išsiskleidimas: vaikų seksualinio išnaudojimo prevencijos ir gydymo strategijos“, kurį surengė Harvardo universiteto padalinys, Popiežiškoji nepilnamečių apsaugos komisija ir Amerikos katalikų universitetas. Seminaro dalyvius pasveikino popiežius. Seminare dalyvauja įvairios tarptautinės organizacijos ir religinės organizacijos, atstovaujančios įvairioms religijoms. Seminarą atidarė 2018 metų Nobelio taikos premijos laureatas, gydytojas ir pastorius Denis Mukwege. Nobelio premija jam suteikta būtent už pagalbą tūkstančiams seksualinio išnaudojimo aukų.
Seminaro dalyvius Pranciškaus vardu pasveikino kardinolas Pietro Parolin, Popiežiaus valstybės sekretorius. Ši žinia buvo perduota per kardinolą Seaną O‘Malley, Popiežiškosios nepilnamečių apsaugos komisijos pirmininką, perskaityta Michaelo Hoffmano, kuris pats vaikystėje patyrė seksualinį išnaudojimą.
Pasak žinios, Pranciškus tiki, kad religinių lyderių, mokslininkų ir įvairių sričių ekspertų susitikimas, pasidalijimas tyrimais, klinikine ir sielovadine patirtimi, geriausia praktika padės geriau suprasti seksualinių išnaudojimų sunkumą ir paplitimą, skatins bendradarbiavimą visuose visuomenės lygiuose, kad šis didelis blogis būtų išrautas. Popiežius padėkojo už visas pastangas užtikrinti visų Dievo vaikų gerovę, atstatyti išnaudojimų aukų orumą ir viltį.
Verta atkreipti dėmesį į pačią seminaro perspektyvą. Harvardo universiteto Kiekybinių socialinių mokslų institutas 2016 metais pradėjo „Žmogaus klestėjimo programą“. Jos pristatyme nurodoma, jog tokios temos, kaip kad laimė, dorybė, prasmė ir tikslo temos buvo aplenkiamos socialiniuose moksluose, nagrinėjamos humanitarinėse studijose, filosofijos ir teologijos paskaitose. Tačiau sukaupti duomenys rodo, kad šie klausimai yra labai svarbūs asmenų ir bendruomenių pažangai. Tad kilo klausimas: kaip integruoti kiekybinių socialinių mokslų žinias su humanistinių mokslų žiniomis, kokiu būdu plėtoti šią naują sintezę tiek teorijoje, tiek praktikoje? Harvardo programos tiksluose galima įžvelgti artimumą tam, kas popiežiaus Pranciškaus enciklikose vadinama visapusišku arba integraliu asmens vystymusi.
Religijos ir religinės bendruomenės istoriškai siūlo ir suteikia asmenims horizontus, kurie padeda gyventi gerą, prasmingą, dorybingą ir laimingą gyvenimą. Religijos turi didžiulį dvasinio išgydymo, sutaikinimo, žmonių tarpusavio santykių harmonizavimo potencialą. Religinės bendruomenės taip pat dažnai aktyviai prisideda prie socialinės visuomenės pažangos: pakanka atsiminti tūkstančius švietimo ir sveikatos apsaugos centrų, praeityje ir dabartyje priklausančių Katalikų Bažnyčiai.
Tačiau, kaip išryškėjo pastaraisiais dešimtmečiais, šiose iniciatyvose taip pat įsirašė tamsūs puslapiai: vaikų ir nepilnamečių išnaudojimų nusikaltimai. Išnaudojimų istorijos slogios ir liūdnos ne vien dėl pačių nusikaltimų, bet ir dėl aplinkos reakcijos – dažniau buvo renkamasi tikėti ne auka, o išnaudotoju. Net ir įsitikinus išnaudojimo faktu nebuvo imamasi tinkamų prevencinių priemonių – trūko sąmoningumo, aiškių procedūrų. Nuo to laiko daug kas pasikeitė – Katalikų Bažnyčia, kitos krikščioniškos Bažnyčios, organizacijos įvedė griežtus ir visapusiškus nepilnamečių išnaudojimo prevencijos protokolus, dėl kurių išnaudojimo statistikos kreivė smuko labai žemai. To paties negalima pasakyti apie visuomenes, kuriose tūkstančiai vaikų patiria įvairaus laipsnio seksualinį išnaudojimą, dažniausiai artimoje aplinkoje.
Balandžio 8–10 dienomis vykstančio virtualaus seminaro temos būtent šios: kaip religinėms bendruomenėms priklausančiose institucijose užtikrinti kuo geriausią prevenciją ir tuo pat metu kaip jos gali prisidėti prie išnaudojimo problemos prevencijos ne vien savo viduje, bet ir platesnėje visuomenėje, o kai nusikaltimas ir žala jau padaryti – asmenų vidinio gydymo ir socialinės integracijos.
Pasak Harvardo profesoriaus ir seminaro vadovo Tyler J. Van der Weele pristatomojo straipsnio, žmogaus seksualumas yra didžiulė dovana asmeniui, malonios ir laimingos vienybės su kitu asmeniu realizavimo būdas. Bet jis gali lengvai iškrypti ir tapti nužmoginančios priespaudos ir prievartos versme. Daug kas priklauso nuo aplinkos sąlygų. Seminaro tikslas yra aptarti šias įvairias jėgas.
„Išgijimas ir teisingumas aukoms yra vienodai svarbus tikslas, tačiau pernelyg retai siekiamas ir pasiekiamas. Reikia daugiau pastangų tiek dėl teisingumo, tiek dėl gydymo. Pažeidėjai turi būti nubausti, bet ir jiems patiems reikia gilaus išgijimo ir pasikeitimo. Jų padaryti nusikaltimai liudija, kad kažkas labai klaidingo atsitiko jų prote ir širdyje. Gydymo reikia tiems, kurie dėl išnaudojimų tapo atstumtaisiais. Gydymo reikia bendruomenėms, kuriose įvyko išnaudojimo atvejai, ir bendrosioms mūsų visuomenių nuostatoms apie seksualumą“, – vardijo profesorius.(RK / Vatican News)
