Laukdami šv. Velykų šventės, simbolizuojančios Kristaus Prisikėlimą iš mirusiųjų, ne vienas susimąstome apie savo gyvenimo prasmę, apie tai, ką paliekame po savęs. „Galimybė po mirties padovanoti ką nors iš savo kūno, kad kitas galėtų pasveikti, yra dovana ne tik kitam, bet ir pačiam donorui“, – sako Vilniaus arkivyskupijos vyskupas Arūnas Poniškaitis.
Apie organų donorystę žino daugelis, tačiau lietuviai – tikėjimą išpažįstanti tauta, kuriai labai svarbi Bažnyčios nuomonė šiuo klausimu. Sakykite, Jūsų Ekscelencija, kokia ji?
Bažnyčios pozicija žmogaus organų donorystės klausimu yra pakankamai aiški: tai kilnus artimo meilės veiksmas, vertas pagarbos ir skatintinas. Be abejo, tam reikalingos kelios būtinos sąlygos. Jeigu kalbame apie gyvą donorą, tai turi būti jo paties laisvas apsisprendimas. Be to, donorui gresianti rizika turi būti proporcinga naudai, kurią persodinimas suteiktų ligoniui. Neleistina suluošinti ar numarinti vieną žmogų, kad būtų išgelbėtas kitas.
Akivaizdu, kad gyvybiškai būtinų organų persodinimas yra įmanomas tik po to, kai konstatuojama donoro mirtis. Kalbama apie smegenų mirtį, po kurios jau nebėra jokios vilties išgelbėti tokio žmogaus gyvybę, tačiau kiti svarbūs jo organai kurį laiką dar išlieka gyvybingi, ir juos persodinus galima išgelbėti kito žmogaus sveikatą ar gyvybę. Neleistina kaip nors paskubinti smegenų mirties ar išimti organus persodinimui anksčiau, tuo būdu sukeliant donoro mirtį.
Laikantis šių būtinų sąlygų, organų atidavimas persodinimui po mirties yra didžiadvasiško solidarumo ženklas. Tokiam veiksmui turi būti duotas aiškus paties donoro ar už jį atsakingų asmenų sutikimas.
Ar yra tekę bendrauti su žmonėmis, kuriuos kankintų abejonės dėl sutikimo paaukoti mirusio artimojo organus, audinius? Kokiais žodžiais būtų galima išsklaidyti jų abejones, padrąsinti tokiam kilniam poelgiui?
Nieko materialaus negalime išsinešti iš šio pasaulio. Teisingai yra sakoma, kad iš tiesų turime vien tai, ką padovanojame. Per mirties slenkstį į amžinybę mus palydi tik artimo meilės darbai, kai kitų labui padovanojame savo laiką, talentus, įvairius kitus konkrečius, daugiau ar mažiau „apčiuopiamus“ dalykus.
Nors tikime „kūno iš numirusiųjų prisikėlimą“ laikų pabaigoje, šis prisikėlimas nebus tiesiog mirusiojo kūno reanimacija, kaip ją šiandien suprantame. Mūsų kūnas kelsis perkeistas, jau nebepavaldus mirčiai. Šiam Dievo darbui nėra reikalinga, kad dabartinis mirusio žmogaus kūnas išliktų „integralus“, su visais organais „savo vietoje“.
Tad laikantis būtinų sąlygų atlikta mirusiojo organų donorystė yra paskutinis šiame pasaulyje jam įmanomas kilniaširdiškas artimo meilės darbas, palydintis į amžinybę. Tai dovana ne tik kitam, bet ir pačiam donorui.
Ką apie donorystę sako Šventasis Tėvas?
Popiežius Pranciškus pabrėžia donorystę kaip neatlygintiną dovaną. Žmogaus kūnas ar jo dalis neturi būti vertinama kaip prekė. Nuostabu, kad organų donorystės dėka netgi iš pačios mūsų mirties gali kilti kitų ligonių, kenčiančiųjų sveikata ir gyvenimas. Popiežius sako, kad tai prisideda prie vilties, dovanojimo, gyvenimo kultūros skatinimo. Abortai, eutanazija ir kiti panašūs dalykai primena, kad žmogaus gyvybei, deja, netrūksta įvairių grėsmių nuo pat jos pradžios iki pabaigos. Šiame kontekste visuomenei reikia tokių konkrečių solidarumo ir dosnios meilės gestų kaip donorystė, kuri pabrėžia, kad žmogaus gyvybė yra šventa.
Ką galėtumėte perduoti tiems žmonėms, kuriems persodinami organai, kurie gauna šią neįkainojamą kito žmogaus geros valios auką?
Tikra dovana visada paliečia. Šiuo atveju tai nėra koks nors suvenyras, paliekamas lentynoje ir pamirštamas. Tai nėra kokia nors finansiškai brangi ir praktiškai praverčianti dovana. Tai tarsi gyvenimo trupinėlis, neįkainojamas pinigais, gautas iš kito ir pasiliekantis manyje, kad aš galėčiau gyventi. Tai laisva dovana žmogaus, kuris ne vienu atveju netgi nepažįsta šią dovaną gaunančiojo. Man tai primena, kad dosnumas leidžia patirti gyvenimą kaip dovaną. Apskritai, leidžia patirti gyvenimą, nes jis yra dovana.
Prisikėlęs Kristus ir donorystė, dovanojanti antrą gyvenimą – ar būtų šventvagiška čia įžvelgti paralelę?
Ši paralelė krikščioniui yra akivaizdi. Jėzus parodo kelią į amžinąjį gyvenimą. Šis kelias neaplenkia mirties, bet veda per ją. Jėzaus mirtis ant kryžiaus yra meilės veiksmas, o toji meilė – stipresnė už mirtį. Ši meilės ir gyvenimo dovana palikta mums Eucharistijoje. Jėzaus kūnas ir kraujas atiduoti už mus ir dovanojami mums, kad turėtume gyvenimą ir patys savo ruožtu jį dovanotume. Krikščioniui ir paskutinis atodūsis šioje žemėje yra kaip meilės, pasitikėjimo veiksmas, gyvenimo atidavimas į Dievo rankas – to, iš kurio tas gyvenimas ir yra gautas. Galimybė po mirties padovanoti ką nors iš savo kūno, kad kitas galėtų pasveikti, visiškai atitinka „krikščionio DNR“. Tai yra dalis jo kelio, per mirties slenkstį vedančio į amžinąjį gyvenimą.
Šv. Velykų, vienos didžiausių religinių švenčių, laukiame sunkiu visam pasauliui pandemijos laikotarpiu. Žmonės pavargę, blyški laisvesnio gyvenimo viltis. Kokį palinkėjimą perduotumėte skaitytojams?
Pandemija yra iššūkis, kuris vienokiu ar kitokiu būdu visus paliečia. Atsisakome dalies savo laisvės, patogumo. Ne vienam kyla sunkumų dėl darbo. Visgi tai yra ir proga parodyti solidarumą, padovanoti kažkam kitam galimybę išgyventi. Tikriausiai visai nepažįstamam žmogui. Man tai yra didžiausias motyvas priimti dėl apribojimų kylančius sunkumus.
Velykų iškilmėse vis žvelgiame į prisikėlusį Jėzų Kristų. Jis ateina pas savo mokinius, durims esant užrakintoms, parodo mirtinas žaizdas, kurios tik patvirtina Jo tapatybę, bet jau nebegali atimti ar sumažinti Jo gyvenimo pilnatvės. Ir taria: „Ramybė jums“. Ši ramybė tepasiekia ir mus visus, teatgaivina viltį, tesustiprina meilę. Būkime pilni gyvenimo.
