Popiežiaus namų pamokslininkas kardinolas Raniero Cantalamessa OFM Cap. penktadienį vadovavo paskutinei iš keturių šiemetinių gavėnios meditacijų. Ankstesnėse trijose meditacijose komentavęs Jėzaus žmogystės ir dievystės dogmą, taip pat kalbėjęs apie kiekvieno tikinčiojo asmeninį santykį su Jėzumi, pamokslininkas meditacijų ciklą užbaigė kalbėdamas apie tikinčiųjų bendruomenėje visada pasiliekantį Jėzų.
Pradžioje pamokslininkas priminė Apaštalų darbuose pasakojamą Pauliaus teismo Cezarėjoje epizodą. Į miestą atvykusiam karaliui Agripai valdytojas Festas pristato Pauliaus bylą, sakydamas: „Skundėjai nesugebėjo įrodyti jokio nusikaltimo, kokio buvau tikėjęsis. Jie vien tik ginčijosi ir jam prikaišiojo dėl kai kurių savo tikėjimo klausimų ir dėl kažkokio mirusio Jėzaus, kurį Paulius tvirtino esant gyvą“ (Apd 25, 18–20). Pasak popiežiaus namų pamokslininko, šį antraeilė Apaštalų darbų knygos eilutė apibendrina tai, kas dvidešimties amžių Bažnyčios istorijoje svarbiausia. Viskas sukasi apie „kažkokį Jėzų“, kurį pasaulis laiko mirusiu, o Bažnyčia tiki ir skelbia, kad jis gyvas.
Turime rimtai savęs klausti: kas mums yra Jėzus – gyvas asmuo, ar tik istorinis personažas? Tarp asmens ir personažo yra didelis skirtumas. Personažas – kaip Julijus Cezaris ar Napoleonas – tai tas, apie kurį galima kalbėti ir rašyti tiek, kiek norime, bet su kuriuo neįmanoma susitikti ir kalbėtis. Deja, ir daugumai krikščionių Jėzus yra toks personažas, o ne asmuo. Jėzus jiems – tik dogmų, doktrinų ar erezijų objektas, bet ne tas, kurio buvimą su mumis švenčiame Eucharistijoje. Jei liekame tik objektyvaus tikėjimo lygmenyje, neužmezgę su Jėzumi egzistencinio ryšio, jis pasilieka išorėje, galbūt paliečia mūsų protą, bet nesušildo širdies.
Pamokslininkas atkreipė dėmesį, kad šiuolaikiniam žmogui asmens kategorija yra labai svarbi. Mums asmuo – tai aukščiausia vertybė, kurią reikia gerbti kiekvienoje srityje, tai galutinis žmogaus orumo pagrindas. Iš kur kyla ši samprata, galime suprasti apmąstydami Švenčiausiąją Trejybę. Šią sąsają iškėlė ortodoksų teologas Johanesas Zizioulas, įvairiuose savo raštuose teigdamas, kad šiuolaikinė asmens samprata yra tiesioginis Trejybinės doktrinos vaisius. Pasak jo, meilė yra ontologinė kategorija, kurios esmė – leisti kitam asmeniui būti kitu ir per tą kitą suvokti save kaip asmenį. Todėl tai, ką mes vadiname „asmeniniu santykiu“ su Kristumi iš esmės yra meilė. Tai reiškia, kad mes mylime Kristų ir esame Kristaus mylimi.
Baigdamas paskutinę šių metų gavėnios meditaciją kardinolas R. Cantalamessa palinkėjo su džiugiu įsitikinimu, kad gyvasis Jėzus yra su mumis, išgyventi jau priartėjusias svarbiausias liturginių metų dienas. Prisikeldamas iš numirusių Jėzus nesugrįžo į savo priešmirtinę būseną, bet įžengė į naują gyvenimą, kuris nesibaigia ir kuriame nėra kančios. Ir mes tikimės to sulaukti. Pamokslininkas taip pat linkėjo, kad mes visi, visas pasaulis, kuo greičiau pakiltume ir iš kapo, kuriame mus laiko uždarytus jau daugiau kaip metus trunkanti pandemija. Pasaulis po pandemijos, kaip ne kartą yra sakęs Šventasis Tėvas, tenebūna toks, koks buvo, bet tebūna geresnis. (JM / Vatican News)
