Paskutinio sausio mėnesio sekmadienio Evangelija mums atskleidžia pačius tamsiausius žmogaus sielos kampus – tai pyktis ir pavydas. Jėzaus apsilankymas pas tėviškėnus vietoj laukto džiaugsmo atneša kartėlį ir nusivylimą. Jėzaus tėviškėnai – tai kiekvienas iš mūsų, kuris savo gyvenime nemato kasdienių Dievo darbų ir stebuklų. Išankstinis sprendimas ir nusiteikimas prieš žmogų, nepažinus jo darbų – tai vienas iš piktosios dvasios piktdžiugiškų pasireiškimų žmoguje. Turime saugotis skepticizmo ir kriticizmo dvasios, kuri veda visuomenę ir žmogų nejautros bei prapulties keliu.
Pietų Afrikos vyskupas Desmondas Tutu lankydamasis JAV dar prieš apartheido žlugimą kartą pastebėjo: „Dievas ir toliau tęsia savo kūrybos darbą šiame pasaulyje laužydamas bet kokias sienas, kurios tolina žmogų nuo žmogaus. Dievas ne vien Mozės laikais vadavo vergus. Bet kai skaitome įvykius, aprašytus Išėjimo knygoje, turime aiškiai suvokti, kad išvadavimas yra nuolatinis Dievo darbas žmoguje.“ Vyskupas taip pat dar pridūrė, kad Šventas Raštas kalba apie tai, kad kiekvienas sulauksime dienos ir valandos, kada turėsime apsispręsti, kam skirtas mūsų gyvenimas bei kam norėtume jį pašvęsti.
Šio sekmadienio Evangelija atsiverčia tiesiai prieš mūsų akis. Ar išvysime ir atpažinsime Jėzuje mūsų viso gyvenimo prasmę ir vertę?
Kun. Egidijus ARNAŠIUS
Airija
