„Didžioji Kūrinijos knyga. Biblija ir ekologija“ – tai naujausios kardinolo Gianfranco Ravasi knygos pavadinimas. Tai dar vienas indėlis į mokslo ir tikėjimo pokalbį.
„Ne vien Biblijoje, kuri yra didysis Vakarų kultūros kodas tiek tikintiems, tiek netikintiems, bet ir visose kultūrose egzistuoja simbolinis gamtos suvokimas, kuriam pasaulis yra tarsi skaitomas tekstas“, – italų dienraščiui „Il Fatto Quotidiano“ komentavo Popiežiškosios kultūros tarybos pirmininkas. – „Deja, šiandien viršų ima vien funkcinė ir technologinė samprata, kuri nėra būdingiausia mokslui. Juk mokslas yra kažkas daugiau už technologijas“.
Pasak kardinolo, suabsoliutinti funkcionalumą – tai suvokti gamtą vien kaip įrankį, kuriuo galima naudotis arba kurį galima išmesti, kuriuo galima atsikratyti, kai jis nebėra naudingas. Tai nėra gera tendencija.
Nagrinėjant žmogaus poveikį gamtinei aplinkai yra taikomos kelios perspektyvos. Vieną galima pavadinti moksline-ekonomine, ją aptinkame didelių tarptautinių susitikimų dokumentuose, taip pat dokumentuose, kuriuose pripažįstama, jog žmogus suklydo ir jo klaidas reikia ištaisyti. Religijos siūlo kiek kitokią prieigą, labiau pabrėžia moralinį ir etinį aspektą. Biblija prasideda didele sukūrimo mozaika, pirmuosiuose dviejuose Pradžios knygos skyriuose išaukštinamas kūrinijos grožis ir gerumas. Deja, kaip pasakojama trečiajame skyriuje, žmogus nesugebėjo tinkamai pasirūpinti kūrinijos sodu.
„Štai dvi dimensijos. Sekuliarus sąmoningumas, jog žmogus padarė nusikaltimą, kuris paveikė ir gamtą, ir religinis sąmoningumas, jog žmogus nusidėjo ir suardė Kūrėjo trokštamą harmoniją“, – pažymėjo kardinolas Ravasi.
Bibliniame pasakojime žmogus yra Dievo kūrybos viršūnė, tačiau, pasak kardinolo, mums dažnai išsprūsta iš žvilgsnio tai, kad žmogus sukurtas šeštąją dieną, kuri taip pat simbolizuoja netobulumą, ir kad žmogaus sukūrimo negalima atskirti nuo ankstesnės kūrybos. Vyras ir moteris yra svarbiausi kūriniai, tačiau jie turi ribas. Matome, kas atsitinka, kai jie jas peržengia, kai iš valdytojo, iš to, kuris suteikia gyvūnams vardus ir įdirba žemę, žmogus tampa ją engiančiu tironu.
„Svarbu, kad religijos vėl pabrėžtų, jog gamta yra žmogaus sesuo: mylėk artimą kaip save patį, o žemė – taip pat mūsų artimas“, – palygino Popiežiškosios kultūros tarybos pirmininkas. Tai buvo vienas iš popiežiaus Pranciškaus „Laudato Si’“ siekių – pabrėžti kūrinijos simbolinę, dvasinę, sakralinę vertę, jos žadinamus grožio ir nuostabos jausmus; organiškai sujungti dvasinį matmenį su moksliniu – jie turi žengti kartu, tarpusavyje susipinti, nepaisant savo ir savo metodų skirtingumo.
„Dar kartą pabrėžiu mokslo ir tikėjimo sąjungos svarbą. Greta žodžio tikėjimas galima pridėti filosofiją, meną, poeziją. Neegzistuoja vien technologinis atsakas, kaip, deja, daugelis šiandien tiki: savo garsioje kalboje Harvardo studentams garsusis Steve Jobs sakė, kad technologijos ir kultūros, humanizmo ir mokslo sąveika yra būtina, kad iš širdies gimtų giesmė“, – priminė kardinolas Ravasi, linkėdamas, kad šios temos ypač rūpėtų jaunosioms kartoms. (RK / Vatican News)
