Bažnyčios liturgija ketvirtąjį gavėnios sekmadienį kviečia džiaugtis. Kokia šio džiaugsmo priežastis? Popiežius sekmadienio vidudienio maldos pamąstyme ragino atsakymo ieškoti šio sekmadienio Mišių Evangelijos skaitinyje, kur sakoma: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. (Jn 3, 16). Popiežius patikino, jog šis džiaugsmas yra krikščioniškojo gyvenimo širdis: Dievo meilės viršūnė yra jo Sūnus, padovanotas silpnai ir nuodėmingai žmonijai.
Ketvirtojo gavėnios sekmadienio evangelijoje Jėzus sugriauna Nikodemo lūkesčius – Mesijas neateina valdyti ir teisti pasaulio: jis ateina kaip Dievo Sūnus, prikalamas prie kryžiaus, kaip Dievo Sūnus, pasiųstas į pasaulį, kad jį išgelbėtų, ir ateina kaip šviesa, leidžianti atskirti tuos, kurie eina tiesos keliu, nuo tų, kurie eina melo keliu.
Visus tris aspektus aptardamas popiežius kvietė ypač įsidėmėti trečiąjį Jėzaus kaip šviesos aspektą. Pats Jėzus Nikodemui sako: „Teismo nuosprendis yra toksai: atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti. Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų. O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad išryškėtų, jog jo darbai atlikti Dieve (Jn 3, 19–21).“
Jėzaus atėjimas į pasaulį provokuoja. Kas renkasi tamsą, bus pasmerktas, kas renkasi šviesą, bus išgelbėtas. Nuosprendis yra kiekvieno asmens laisvo apsisprendimo pasekmė. Kas daro pikta – ieško tamsos, kas kliaunasi tiesa, t. y. daro gera, eina į šviesą. Kas eina šviesoje, artėja į šviesą – vykdo gerus darbus. Būtent toks yra gavėnios kvietimas – su didesniu įsipareigojimu priimti šviesą į savo sąžinę, ypač per Susitaikymo sakramentą, kad atvertume širdis nesibaigiančiai Dievo meilei, jo gailestingumui, kupinam švelnumo ir gerumo. Dievas visuomet atleidžia. Tik taip rasime tikrąjį džiaugsmą ir galėsime džiaugtis Dievo atleidimu, atnaujinančiu gyvenimą, sakė sekmadienį popiežius Pranciškus. (SAK / Vatican News)
