Pasaulis į krikščionių bendruomenę žiūri tik kaip į tam tikrųjų papročių ir etinių normų besilaikančių žmonių grupę, o į Bažnyčią – kaip instituciją, kuriai jie priklauso ir kuri jiems atstovauja. Bažnyčia suvokiama taip, tarsi Kristaus nebūtų („Etsi Christus non daretur“). Tačiau mes turėtume į tai reaguoti ne bandydami įtikinti pasaulį, kad jis klysta, kad žiniasklaida nesupranta Bažnyčios, bet atnaujindami ir sustiprindami savo tikėjimą į Kristų. Mūsų atsakas turi būti ne apologetinis, bet dvasinis, sakė popiežiaus namų pamokslininkas kardinolas Raniero Cantalamessa OFM Cap., penktadienio rytą pradėdamas trečiąją šių metų gavėnios meditaciją, kurios klausėsi popiežius ir Romos kurijos vadovai.
„Pirmųjų amžių Bažnyčios dogmų terminologija yra tarsi užburta pasakų pilis, kurioje princai ir princesės giliai miega. Tačiau pakanka juos pažadinti, kad jie pašoktų ant kojų ir pasirodytų su visu savo spindesiu“, – rašė S. Kierkegaardas, vienas svarbiausių moderniojo egzistencializmo atstovų. Pasak popiežiaus pamokslininko, čia ir yra visa esmė: reikia pažadinti dogmas, kad jos, kaip pranašo Ezekielio minimi sudžiūvę kaulai, užlieti Dievo dvasia, vėl atgytų ir pakiltų (plg. Ez 37, 10).
Tikėjimo Kristaus dievyste istorija
111 ar 112 m. po Kr. Bitinijos ir Ponto valdytojas Plinijus Jaunasis parašė laišką imperatoriui Trajanui, prašydamas nurodymų, kaip elgtis su krikščionimis, kurie „tam tikromis dienomis susitinka prieš aušrą ir gieda himnus Kristui kaip Dievui“. Vadinasi, tikėjimas Kristaus dievyste siekia Bažnyčios gimimo laikus. 325 m. įvykęs Nikėjos susirinkimas jį apibrėžė žodžiais: „Tikiu į vieną Viešpatį Jėzų Kristų […] tikrą Dievą iš tikro Dievo; gimusį, bet ne sukurtą, esantį vienos prigimties su Tėvu“. Šią dogmą įsisavino visa Rytų ir Vakarų krikščionija. Išlaikė ją nepažeistą ir protestantiškoji reforma, tačiau įterpė elementą, kuris vėliau nulėmė keletą neigiamų pokyčių. Reaguodami į formalizmą ir nominalizmą, protestantai reformatai tvirtino, kad svarbi ne Kristaus prigimtis, bet jo dovanojamo išganymo vaisiai. Kitaip tariant – Kristus „man“ tapo svarbesnis už Kristų „savyje“. Objektyvus dogminis apibrėžimas buvo supriešintas su subjektyviu vidiniu suvokimu, išorinis Bažnyčios liudijimas – supriešintas su tuo, ką Šventoji Dvasia liudija apie Jėzų kiekvieno tikinčiojo širdyje. Toliau dogmos buvo griaunamos Apšvietos laikais, o devynioliktojo amžiaus liberalioji teologija krikščionybę praktiškai sutraukė iki vien etinės dimensijos.
Kristus – tikras Dievas – Evangelijose
Pasak kardinolo R. Cantalamessa, visų pirma turime atsiminti tai, kas sakoma Evangelijose. Sinoptinėse Evangelijose Kristaus dieviškumas nėra atvirai deklaruojamas, tačiau yra nuolat numanomas. Pamokslininkas priminė Jėzaus žodžius: „Žmogaus Sūnus turi galią atleisti žemėje nuodėmes“ (Mk 2, 10); „Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių“ (Mt 25, 31–32). Kas, jei ne Dievas, gali atleisti nuodėmes ir skelbti save žmonijos ir istorijos teisėju?! Bet svarbiausia yra tai, kuo Jonas užbaigia savo Evangeliją: „Šitie (ženklai) yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą“ (Jn 20, 31).
Tikėti širdimi
Kristaus dieviškumą skelbianti objektyvi ir ontologinė senoji dogma gali praturtinti žmogaus viduje subjektyviai išgyvenamą tikėjimą. Nė viena kristologija, kalbanti apie Jėzų tik kaip didį pranašą ir Tėvo valios skelbėją, nepasiekia krikščioniškosios žinios esmės ir nemoka paaiškinti Kristaus slėpinio. Jų nesėkmės priežastį paaiškino pats Jėzus. Ją gerai suprato evangelistas Jonas, perduodamas šiuos Jėzaus žodžius: „Niekas nėra pakilęs į dangų, kaip tik Žmogaus Sūnus, kuris nužengė iš dangaus“ (Jn 3, 13).
Atsimindami šį esminį Kristaus slėpinio elementą, šią pagrindinę prielaidą, galime kalbėti ir apie subjektyvų, širdyje asmeniškai išgyvenamą dogmos aspektą – kelti klausimą: „Kas man yra Kristus?“, kuriam pirmumą teikė Reformacija. Tai ir yra vienas svarbiausių ekumenizmo subrandintų vaisių. Pagaliau juk ir „Tikėjimo išpažinime“ sakome „(Aš) tikiu“, o ne „Mes tikime“.
Kardinolas R. Cantalamessa mano, kad kai kurie tikintieji ir ypač Bažnyčioje atsakingas pareigas einantys žmonės turi susiformavę klaidingą nuomonę, kad tikėjimo sferoje mes esame viską išsiaiškinę, o visą dėmesį turime sutelkti į artimo meilės darbus. Tačiau iš tiesų yra ne mažiau svarbu susikurti sąlygas, kad mumyse atgytų tikėjimas Kristaus dieviškumu. Mums reikia to paties impulso, iš kurio gimė Nikėjos dogma. Pasak pamokslininko, reikėtų pradėti nuo sielovadininkų ugdymo institucijų – išsiaiškinti, ar tie, kurie dėsto teologiją būsimiems Evangelijos tarnams, tvirtai tiki Kristaus dieviškumu. Po Susirinkimo, ne dėl Susirinkimo kaltės, visa karta kunigų baigė seminarijas ir gavo šventimus neturėdami aiškios idėjos, kas yra Jėzus, kurį jie turėjo skelbti žmonėms ir kurio buvimą turėjo švęsti ant altoriaus per Mišias.
Tikėjimas Kristaus dievyste taip pat yra ypatingai svarbi evangelizavimo sąlyga. Yra taip suręstų pastatų ar tokių metalinių konstrukcijų, kad ištraukus vieną plytą ar vieną konstrukcijos elementą, viskas sugriūva. Toks yra ir krikščioniško tikėjimo statinys, kurio kertinis akmuo yra Kristaus dieviškumas. Kas tiki į Kristų, gali atsispirti pagundai nematyti gyvenimo prasmės. Kas tiki į Kristų, nevaikšto tamsoje, bet žino, iš kur jis pats ateina, kurlink eina ir ką šiandien turi daryti. O svarbiausia – žino, kad kažkas jį myli ir kad tas kažkas atidavė savo gyvybę, kad tai įrodytų! (JM / Vatican News)
