Popiežiaus Pranciškaus vizito Irake programoje iš anksto buvo galima susipažinti su svarbiausiais susitikimais – susitikimu su Irako krikščionimis, civilinės valdžios atstovais, musulmonų šiitų ir kitais religiniais lyderiais. Tačiau šie susitikimai nebuvo vieninteliai – prieš juos, jų metu arba po jų vyko daug kitų, mažesnių: Šventajam Tėvui buvo pristatyti įvairūs asmenys, išsiskiriantys savo darbu arba gyvenimo aplinkybėmis. Vienas iš jų – Abdullah Kurdi, Alano Kurdi tėvas. Trijų metų amžiaus Alanas Kurdi žuvo jūros vandenyse 2015 metais, jo sukniubusio kūnelio Turkijos paplūdimyje nuotrauka tapo migracijos dramos simboliu.
Popiežiaus ir Abdullah Kurdi susitikimas įvyko sekmadienio vakare, po šventųjų Mišių Irako autonominio Kurdistano regiono sostinės Erbilio stadione.
2015 metai buvo Europos migracijos krize vadinamo laikotarpio kulminacija. Europa dešimtmečiais buvo migrantų traukos centras – stabili, pasiturinti, gerbianti žmogaus teisių ir pabėgėlių priėmimo standartus. Įvairios Europos šalys netgi laukė atvykėlių, kad sustiprintų savo ekonomikas ir visuomenes.
Tačiau 2010 metais situacija pradėjo kisti kiekybiškai ir kokybiškai, didele dalimi tai buvo susiję su tuo, kas prasidėjo kaip „arabų pavasaris“, o baigėsi kaip „žiema“. Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose nuvilnijo daugiau teisingumo, daugiau laisvių reikalavę sąjūdžiai, nukreipti prieš pabodusius režimus, dešimtmečius valdžiusius korumpuotus ir autokratinius lyderius. Tačiau teisingumo ir laisvės reikalavimas daug kur greitai buvo nustelbtas dalinių interesų, senų nuoskaudų ir istorinių etninių bei religinių įtampų, kovų dėl valdžios. Geopolitiniu požiūriu tai kompleksiški reiškiniai, kuriuose netiesiogiai ar tiesiogiai dalyvavo ir patys Vakarai. Pakanka prisiminti ilgametes tarptautines karines intervencijas Artimuosiuose Rytuose ar šiaurės Afrikoje 2011 metais.
Skirtingai, tačiau vienodai dramatiškai įvykiai klostėsi Sirijoje ir Libijoje, kurios abi tapo iki šiol trunkančių vietinių ir iš kitur atvykusių kovotojų kovų teatru. Kalbant apie Europos migracijos krizę neišvengiamai reikia kalbėti ir apie šias dvi šalis. Karinė anarchija Libijoje sudarė sąlygas sukurti nelegalų ir pavojingą kelią migracijai, kurią ji pati, antra vertus, paskatino, destabilizuodama dideles šiaurės, vakarų ir centro Afrikos teritorijas. Nuo Libijos krantų plaukiančių migrantų tikslas dažniausiai yra Italijai priklausanti Lampedūzos sala.
Sirija tapo pragaištingo ir barbariško ISIS islamistinės teroristinės organizacijos eksperimento vieta. Šeši milijonai sirų tapo vidaus pabėgėliais, o penki milijonai paliko šalį. Vienas iš pagrindinių kelių iš Sirijos ėjo į Turkiją, o iš šios – į Graikiją, Balkanų kraštus, iki Vakarų ar Šiaurės Europos. 2015 metais į Europą atvyko daugiau nei milijonas migrantų, dauguma – sirai.
Vienos šeimos drama
Vadinamuoju Balkanų keliu bandė keliauti ir kurdų kilmės siro Abdullah Kurdi šeima, iki tol gyvenusi Kobanės mieste, atsidūrusiame pasaulio dėmesio centre būtent 2014 rudenį ir 2015 metų pradžioje, kai didvyriškai atlaikė keletą mėnesių trukusią ISIS apsuptį, sumokėdamas už tai didžiulę gyvybės kainą. Šimtai tūkstančių žmonių spruko iš kovų epicentro, kurioms pasibaigus liko tik rūkstantys griuvėsiai ir neviltis.
Ankstyvą 2015 metų rugsėjo 2 dienos rytą Abdullah Kurdi šeima Turkijos kurorto Bodrumo pliaže įsėdo į perpildytą nedidelę guminę valtį, iš savų ir skolintų lėšų sumokėję keletą tūkstančių dolerių. Jų kelionės tikslas buvo už 4 kilometrų esanti Koso sala, priklausanti Graikijai. Tačiau valtis apvirto, o keleiviai pradėjo skęsti, tik dalis jų sugebėjo išplaukti. Šioje dramoje Abdullah prarado žmoną Rehaną, penkerių ir trijų metų amžiaus sūnus, Galibą ir Alaną. Į krantą atplukdytas pastarojo kūnas pateko į vietinės žinių agentūros fotografės objektyvą, vėliau nuotrauka išpilto visame pasaulyje, iliustruodama ne vien Kurdi, bet ir daugybės kitų šeimų tragedijas. Europa tuo metu, galima priminti, blaškėsi tarp dviejų priešingų nuostatų: humaniško svetingumo ir noro užsibarikaduoti nuo migrantų antplūdžio.
Žuvę Kurdi šeimos nariai buvo atgabenti į Kobanę ir čia palaidoti. Praradęs šeimą Abdullah prarado ir troškimą emigruoti. 2016 metais jis priėmė Irako Kurdistano lyderio kvietimą apsigyventi Erbilyje, kuriame ir susitiko su popiežiumi.
Nusisuksi? Ištiesi ranką?
„Popiežius, padedamas vertėjo, su juo ilgai kalbėjosi, galėjo išklausyti šeimą praradusio tėvo skausmą, pasakyti, kad Viešpats ir pats popiežius jame giliai dalyvauja. Ponas Abdullah padėkojo popiežiui, kad jam yra artima jo ir kitų migrantų, ieškančių supratimo, taikos ir saugumo, rizikuojančių savo gyvybe, tragedija“, – rašoma Šventojo Sosto spaudos salės komunikate.
Galima pridurti, kad popiežius Pranciškus nuo pat savo pontifikato pradžios migracijai skiria didžiulį dėmesį, apmąsto įvairius jos aspektus. Migracija, migrantų sunkumai ir dramos kelia labai reiklų klausimą kiekvienam krikščioniui: kaip žvelgsime į šiuos brolius ir seseris? Nusisuksime ar ištiesime ranką?
Apie tai popiežius kalbėjo 2013 metų apsilankymo Lampedūzoje metu, per 2016 metų vizitą Graikijai priklausančiai Lesbo saloje, dar vieną migracijos kelio stotelėje, daugybėje kitų kalbų, ypač po žinių apie tragiškas žūtis, kankinimus, nežmoniškas migrantų gyvenimo sąlygas.
Kita vertus, migracija yra ir bus dabartinės epochos – globalizacijos – skiriamasis bruožas. Tai pasaulinis iššūkis visiems kraštams, visiems kontinentams, visoms politinėms ir socialinėms santvarkoms, visoms kultūroms. Kaip galėtų į jį atsiliepti tiek priimantis, tiek atvykstantis svarstoma įvairiuose svarbiausiuose pontifikato dokumentuose, taip pat paskutinėje Pranciškaus enciklikoje „Fratelli tutti“ apie visuotinę brolybę ir socialinę draugystę. (RK / Vatican News)
