Tarp Senojo Testamento knygų yra Ezdro ir Nehemijo knygos, pasakojančios kaip buvo atstatytos Jeruzalės miesto sienos ir pati šventovė. Užbaigus visus darbus, kunigas Ezdras susirinkusiems izraelitams skaitė Dievo įstatymą; jo klausydamiesi žmonės verkė. Vieni verkė iš džiaugsmo, kiti prisiminė skausmingas tremties negandas, treti, galbūt, apgailėjo, kad buvo pamiršę Dievo įstatymą. Taip neseniai jie buvo toli nuo tėvynės, o dabar jie laisvi, Jeruzalė atstatyta ir jaučiasi saugūs Dievo globoje. Kunigas Ezdras, matydamas verkiančius žmones, ragino: „Neliūdėkite ir neverkite! Šiandien yra Viešpaties šventė“ (Neh 8,8-10). Net patarė išgerti vyno.
Šį mėnesį paminėjome Sausio 13 – osios 25 metų jubiliejų. Neužmirštant skaudžių aukų, sausio 13 – oji mūsų istorijoje išliks džiaugsmo diena; buvome beginkliai, bet vieningi ir stiprūs dvasia, ir laimėjome. O šiandien nesame nei vieningi, nei stiprūs; daugelis nesijaučia laimingi. Ir kas blogiausia, kad niekas neduoda įtikinančio atsakymo, ko reikia, kad išlaikytume viltį, brangintume savo Tėvynę ir nedejuotume dėl pasitaikančių sunkumų.
Atsakymą duoda ta pati Nehemijo knyga. Kunigas Ezdras skaitė skyrelį po skyrelio Dievo Įstatymą ir aiškino jį savo tautiečiams. Daug metų praleidę pagoniškoje aplinkoje, izraelitai buvo paveldėję daug pagoniškų papročių ir šitai tapo didžiausia kliūtis tikėti į Dievą ir gyventi laisvėje.
Žmogui patinka ar nepatinka, bet toks yra Dievo sukurtas pasaulis, kuriame laisvė neatskiriama nuo tiesos, Dievo duoto Įstatymo ir gyvenimo pagal jį. Dėl to kun. Ezdras skaitė Dievo įstatymą ir kvietė ištikimai jo laikytis.
Didžiausias mūsų laisvės priešas nėra atominėmis bombomis apsiginklavęs kaimynas; priešas gyvena mūsų tarpe, mumyse pačiuose.
Per visą Nepriklausomybės laikotarpį mums buvo įkyriai peršama mintis, kad žmogaus laimės viršūnė – turėti daug pinigų ir nevaržomai naudotis visais galimais malonumais. Nepasiekusieji šio tikslo likdavo pikti ant viso pasaulio, tame tarpe ir ant laisvės ir savo Tėvynės. Mat, jų manymu, ji turėjo duoti, bet nedavė to, ko jie vylėsi. Daugelis savo nusivylimą pradėjo skandinti alkoholyje.
Po labiausiai tragiškų įvykių politikai ir valdžios žmonės pradeda kurti strategijas, kaip kovoti su alkoholizmu, kaip gelbėti problematiškas šeimas ir t.t. Duok Dieve, kad tos strategijos atneštų nors minimalių rezultatų, nes jų kūrėjai, tarsi susitarę, nekalba apie esminį dalyką – Dievo Įstatymą. O juk išsilavinę žmonės galėtų prisiminti visai netolimą Lietuvos praeitį.
Tarpukaryje vargo turėjome žymiai daugiau nei dabar, bet žmonės nesikorė ir neskandino savo vargo degtinėje. Tiesa, išimčių visada pasitaikydavo. Kodėl jie tokie buvo? Atsakymas: jie savo širdyse turėjo Dievo Įstatymą. Tą patį, kurį anuomet Ezdras skaitė izraelitams.
Pokario metais tūkstančiai lietuvių buvo sugrūsti į vagonus ir pasiųsti į tolimą Sibirą. Kai kas neatlaikė ir mirė, kiti, pakeldami sunkiausias sąlygas, neprarado vilties, nes vylėsi Aukščiausiojo globa. Ta viltis padėjo tremtiniams sugrįžti į tėvynę.
Kodėl mūsų valdžios žmonės, politikai, žiniasklaidininkai ir visi kiti, nuo kurių priklauso Lietuvos dabartis ir ateitis, kaip susitarę tyli apie Dievo įstatymą? Ne tik tyli, bet daugelis nenori, kad net Bažnyčia jį primintų. Ši tyla nėra atsitiktinė.
Panašiai kaip per sovietmetį dirbantieji valdžios, švietimo bei kultūros institucijose žiūrėjo į Kremlių ir taikėsi prie jo ideologijos, taip dabar visi žvelgia į ES viršūnes. O tenai apie Dievo Įstatymą nekalbama. ES valdininkai gali privačiai tikėti į ką nori, bet viešoje erdvėje krikščioniškai tiesai ir moralei uždegta raudona šviesa.
Europos marksistams priimtinas net su žmogaus prigimtimi nesuderinamas elgesys, tačiau aiškus ir viešai reiškiamas krikščioniškas elgesys laikomas homofobišku, netolerantišku ir t.t.
Europos Sąjungos pareigūnai puikiai mato, kaip Europa ritasi į demografinę bedugnę, bet jie nelinkę permąstyti savo idėjinius pamatus: o gal kažką ne taip darome.
Evangelija mums papasakojo apie Jėzų, kuris sugrįžo į Galilėją. Šeštadienį atėjęs į Nazareto sinagogą skaitė pranašo Izaijo knygos žodžius: „Viešpaties Dvasia su manimi, nes jis patepė mane, kad neščiau gerą naujieną vargdieniams <...>; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti maloningų Viešpaties metų“ (Lk 1,20). Užvėręs knygą Jėzus pasakė: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“.
Priimkime Jėzų į savo gyvenimą, priimkime jo skelbtąją Gerąją Naujieną. Tai dviejų tūkstančių metų istorijos išbandyta strategija.
Arkivysk. Sig. Tamkevičius
